Klaipėdiečių „Pasaulio sutvėrimas“ ir svečiai. Įspūdžiai iš šeštojo Klaipėdos festivalio
Muzikinė vasara Lietuvoje kasmet intensyvėja. Ne tik didieji miestai, bet ir miesteliai, netgi kaimai rengia festivalius, kuriuose skamba klasika, džiazas, folkloras, vyksta daug roko ir kitų populiariųjų žanrų koncertų. Apie daugelį renginių dažnai išgirsti tik iš žiniasklaidos pranešimų, dažniausiai reklaminių, tad spręsti apie jų meninį lygį keblu. „7md“ muzikos skyrius, kaip žino jo skaitytojai, orientuojasi į svarbiausius festivalius, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas plačiąja prasme klasikinei muzikai, tad ir šiais metais daugiausia tekstų skiriama jai. Po savaitraščio vasaros atostogų susikaupė nemažai medžiagos apie vidurvasarį vykusius renginius, tad nesistebėkime, kad apie vėlesniuosius refleksijų tenka luktelėti. Kita vertus, ne visus svarbius festivalius įstengiama atspindėti – saujelė muzikos kritikų dirbame daugiausia „iš idėjos“, jokia paslaptis, kad finansinės savaitraščio galimybės mus komandiruoti po Lietuvą yra nulinės. Tad apie ką rašyti, o apie ką ne, paprastai renkamės pagal savo skonį ir galimybes, derindamiesi su redakcijos nuomone, laisvu laiku ir festivalių organizatorių aktyvumu. Dažniausiai tenka apsiriboti pasirinkto renginio fragmentu.
Šiųmetis, jau šeštasis, Klaipėdos festivalis vyko rugpjūčio 13 – rugsėjo 5 dienomis. Nuo pat pirmojo, surengto 2021 m., jis išsikėlė labai aukštus profesionalumo kriterijus ir dėmesį Klaipėdos istorijai bei kultūriniam paveldui. Visi festivaliai buvo skiriami reikšmingoms miesto bei Lietuvos istorijos ir kultūros datoms. Iki šiol nepamiršau įspūdingo Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“ pastatymo Paulio Lindenau laivų statyklos didžiajame elinge. Tai buvo kažkas, kaip dabar sakoma, iš fantastikos srities. Ryšį su Klaipėdos paveldu festivalis tvirtino ir tebetvirtina iki šiol. Klaipėdos istorijos tyrėjai atranda naujų faktų apie miesto ir krašto istoriją, kultūrą, kasdienį gyvenimą, vis plačiau kalbama apie Prūsijos karalienės Luizės (1776–1810) veiklą Klaipėdos mieste. Paprasti žmonės laikė ją „šviesiausiuoju angelu“, „širdžių karaliene“, „Prūsijos madona“. Klaipėdoje ji globojo mokyklas, neturtingus vaikus, ugdė miestiečius. Karalienės atminimas puoselėtas ilgai po jos ankstyvos mirties. Miesto centre priešais daugiaaukštį viešbutį iki šiol stovi stambus plytinis pastatas, kuriame 1891–1945 m. veikė Karalienės Luizės gimnazija. Dabar čia įsikūręs jos vardo jaunimo centras. Pravėrę masyvias duris koridoriuje ant sienos išvystame dar 2019 m. Klaipėdos „Rotary“ klubo šiam centrui dovanotą karalienės portretą ir cituojamą jos įžvalgą: „Ateitis gimsta ten, kur ugdoma jauna žmogaus širdis ir protas.“
Apie šią Apšvietos epochai būdingą mintį mąstė ir šeštojo Klaipėdos festivalio rengėjai, paskyrę jį karalienės Luizės 250 metų jubiliejui ir sudarę palyginti nedidelę, bet meniškai stiprią ir įdomią programą. Pasak Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Godos Giedraitytės, ji „įvairiais pjūviais susijusi su karalienės Luizės gyvenimu ir jos muzikiniais pomėgiais“. Apie tai bylojo ir festivalio atidarymui pasirinktas ypatingas veikalas – Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“. Šią oratoriją karalienė girdėjo Berlyne ir, pasak legendos, buvo taip sužavėta, kad padovanojo kompozitoriui žiedą, o šis įteikė jai prabangiai įrištą kūrinio klavyrą. Oratorijoje pasakojama biblinė pasaulio sukūrimo istorija mus, XXI šimtmečio piliečius, taip pat jaudina, skverbiasi į mūsų protą ir širdį, nepaisant to, kad žinome apie mokslinius Žemės kilmės tyrimus bei kosminius skrydžius link tolimų planetų…
Rugpjūčio 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“ įvyko oratorijos premjera Klaipėdoje. Rengėjai neapsiribojo koncertiniu kūrinio atlikimu. Pasitelkus gausų būrį menininkų, sumanyta oratoriją įvaizdinti, tad kūrinio ne tik klausėmės, bet ir sekėme scenoje bei ant salės sienų besikeičiančius vaizdus, atliepiančius kūrinio žodinį tekstą. Muzikos tėkmei antrino atitinkamas apšvietimas, emocingai kaitaliojęsis sulig muzikinio pasakojimo turiniu. Sukurti ir specialūs solistų drabužiai: trijų arkangelų – stilingai modeliuoti angeliškai balti, Adomo ir Ievos – šiuolaikiškai kasdieniški. Teatro salė tapo reikšmingu kūrinyje plėtojamo pasakojimo dalyviu. Pradžioje išvydome įdomiai apipavidalintą sceną su didžiuliu tamsiu apskritimu, kurio centre iš sutemų išnyra Pasakotojas ir iškilmingai paskelbia, kad pradžioje nebuvo nieko.
Šį sąlygišką spektaklį kūrė režisierė Rūta Bunikytė, šviesų dailininkas Arvydas Buinauskas, scenografijos dailininkai Arvydas Buinauskas ir Artūras Zamblauskas, projekcijų dailininkai Linartas Urniežis, Martynas Dyša ir Lukas Miceika, kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė. Pradėjau nuo vizualikos pagal programėlėje eilės tvarka surašytus kūrėjus, tačiau svarbiausias šio įvykio spiritus movens yra muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė. Ji ne tik parengė įspūdingą muzikinę dalį ir jai vadovavo, bet ir išvertė iš vokiečių kalbos oratorijos tekstą, tad krėsluose įrengtuose ekranuose publika galėjo sekti ir geriau suprasti, apie ką dainuoja solistai ir choras.
Tris arkangelus dainavo Rita Petrauskaitė (Gabrielius), Almas Švilpa (Rapolas) ir Giedrius Gečys (Urielis), Adomo ir Ievos partijas atliko Vilius Trakys ir Judita Butkytė. Minėtas Pasakotojas, statytojų įvestas aktoriaus Dariaus Meškausko suvaidintas personažas, mano galva, šiek tiek kompensavo išsamios kūrinio programėlės trūkumą, nes skelbdavo naujos Kūrėjo dienos pradžią. Grojo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis), dainavo šio teatro choras (chormeisteris Vytautas Valys) ir Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas).
Oratoriją atveriantis orkestrinis preliudas buvo atliktas taip vaizdingai, kad iškart įtraukė į Haydno muzikos vyksmą. Klausydama kūrinio nesyk stebėjausi kompozitoriaus genialumu klasicizmo kalbos priemonėmis kurti beveik regimus vaizdus. Orkestrui jis paveda garsais pasakoti pasaulio sukūrimo istoriją: pirmiausia nutapyti chaosą, paskui – begalinį dangaus skliautą, šviesą, vandenį, įvairius gyvūnus ir paukščius. Sakytum, girdi programinę muziką, vietomis suskambančią beveik romantiškai. Tačiau choro ir solistų partijų muzikinė kalba kitokia, kelianti asociacijų su Bachu, kartais – su Händeliu. Orkestro stygininkai grojo tiksliai ir švariai, be pastangų įveikdami greito tempo virtuoziškus pasažus, skoningai artikuliuodami frazes. Minkštai skambėjo lyriški puslapiai, ryžtingai – dramatiškesni epizodai. Stygininkams antrino pūtikai, charakteringai vaizduodami paukštelių balsus (šaunūs mediniai pučiamieji), žvėrių kaukimą (trombonai, kontrfagotas). Visa tai susilydė į labai gyvą ir įdomų pasakojimą.
Pagirtinai raiškiai dainavo choras, išsiskyręs darniu skambesiu. Kiekvienos dienos pabaigoje jis šlovina Kūrėjo darbą, gieda iškilmingą daugiabalsę giesmę arba polifonijos prisodrintą fugą. Techniniu požiūriu tai sudėtinga muzika, reikalaujanti puikaus intonavimo, logiško balsų vedimo, dinaminio lankstumo, geros dikcijos. Mano galva, savo užduotį choras atliko labai gerai, jo klausydamasis negalėjai nesižavėti dainavimo kultūra, balsų judrumu, tiksliai įveikiant greito tempo epizodus.
Didelio meistriškumo ir stiliaus suvokimo reikalavo trijų arkangelų solinės partijos, sudarytos iš gausių rečitatyvų ir arijų. Arkangelą Rapolą dainavęs bosas Almas Švilpa savo užduotį atliko puikiai. Solisto branda ir didelė patirtis, sukaupta daug metų dirbant Vokietijoje, leidžia jam laisvai ir užtikrintai jaustis vokiečių kalba skanduojamuose rečitatyvuose ir sudėtingose arijose. Kiekviena jo padainuota frazė buvo maksimaliai turininga, tiksli ir meniška, žavėjo stilingumu ir puikia vokaline technika. Arkangelą Urielį dainavęs jaunas tenoras Giedrius Gečys su užduotimis susitvarkė labai padoriai. Jo šviesaus tembro balsas buvo valdomas sumaniai, nepritrūko ir technikos. Palinkėkime jam sėkmės, kopiant aukštyn meistriškumo laiptais! Rita Petrauskaitė, dainavusi didelę arkangelo Gabrieliaus partiją, visų savo galimybių kažkodėl neatskleidė. Vienas arijas solistė įveikė sėkmingai, kitoms trukdė dainavimo laisvę ribojusi įtampa. Matyt, kaip sakoma, pasitaikė ne ta diena. Negalėjau išklausyti kitos dienos atlikimo, tikriausiai gero, nes sužinojau, kad repeticijoje prieš premjerą visą partiją solistė dainavo sėkmingai.
Oratorijos muzikinis vyksmas, dinamika, tempai ir pauzės buvo meistriškai valdomi dirigentės Adrijos Čepaitės. Ji kvėpavo kartu su solistais ir choru, tiksliais judesiais visiems atlikėjams rodė kiekvieną įstojimą, išryškindama reikšmingus muzikinės minties posūkius ir šuolius. Orkestro instrumentiniai numeriai žavėjo geru skoniu ir vaizdingumu, didžiulis veikalas įgavo proporcingas formas, aiškius dramaturginius kontūrus, gyvybišką pulsą. Finale, nuskambėjus iškilmingiems pabaigos akordams, per salę nuvilnijusi džiaugsmo banga tapo atsaku pastatymo muzikos vadovės ir dirigentės Čepaitės linkėjimui išeinant iš teatro „išsinešti šviesų jausmą ir vidinį dėkingumą už pasaulį, kuriame gyvename“.
Rugpjūčio 29 d. Klaipėdos festivalyje pasirodė svečiai iš Prancūzijos. Tai pirmą kartą Lietuvoje koncertavęs Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras, įkurtas Prancūzijos kultūros ministerijos iniciatyva 1982 metais. Orkestre groja apie šimtą jaunuolių nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių metų, studijuojančių įvairiose šalies muzikos akademijose. Kasmet surengiamos trys sesijos, kurių metu suvažiavę jauni muzikantai, vadovaujami patyrusių profesionalų, gilina žinias ir studijuoja orkestro repertuarą. Nuo 2025 m. orkestrui vadovauja Europoje pripažinta estų dirigentė Kristiina Poska. Vienintelis Lietuvoje svečių koncertas Klaipėdoje – Baltijos turo pradžia, jo tęsinys bus Rygoje ir Taline. Pasak dirigentės, iš parengtų šiam turui dviejų programų Klaipėdos koncertui buvo sudaryta viena – turtingiausia, ambicingiausia ir techniškai sudėtingiausia. Tai trys simfoninės muzikos šedevrai: Richardo Strausso simfoninė poema „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ ir du Maurice’o Ravelio šedevrai – Siuita „Dafnis ir Chlojė“ bei „Bolero“.
Strausso poema – didžiausio meistriškumo ir milžiniškos orkestro sudėties veikalas. Nuolaidų padaryta nebuvo: į sceną įžengė didžiulis būrys stygininkų su aštuoniais (!) kontrabosininkais, tiek pat valtornininkų, dviem tūbom, didžiule perkusininkų grupe… Žavėjo švytintys jaunųjų muzikantų veidai. Per visą kūrinį vyravo susikaupimas ir sutelktas dėmesys, buvo juntamos ir maksimalios pastangos. Juk atliekamas vienas sudėtingiausių orkestrinių kūrinių! Visi įdėmiai klausėsi vieni kitų ir reagavo į poemos epizodų kaitą. Greta sėkmingai atliktų daugybės paskirų pučiamųjų ir stygininkų solinių balsų mane ypač sužavėjo jaunutė orkestro koncertmeisterė, savuosius solo atlikusi tiksliai ir meniškai, kaip tik įmanoma. Jos išgaunamas spalvingas smuiko garsas ir raiška buvo tai, ko reikalauja Strausso muzika.
Strausso poemos atlikimas atskleidė orkestro techninį ir meninį potencialą, o Ravelio simfoninės drobės leido atsiverti nevaržomai laisvam ir įtaigiam muzikavimui. „Bolero“ orkestrantai grojo neslėpdami žavėjimosi kiekvienu taktu, stygininkai akompanavo tiksliais pizzicato, klausydamiesi besikeičiančių pučiamųjų. Visi soluojantys pūtikai melodijai suteikė ypatingų raiškos savybių, prancūziškos elegancijos. Pasiekus įspūdingąją kulminaciją orkestras suskambo galingai, bet be triukšmo, kokį kartais girdime kitų orkestrų interpretacijose. Programos viršūne tapo Ravelio „Dafnio ir Chlojės“ siuita Nr. 2., leidusi ir vėl žavėtis jaunųjų muzikantų grojimo darna, muzikalumu, išraiškingumu. Bravo orkestro muzikos vadovei ir dirigentei Kristiinai Poskai, po karštų aplodismentų grįžusiai prie pulto ir energingu auftaktu pradėjusiai įspūdingą bisą – Georges’o Bizet „Farandolą“ iš siuitos „Arlietė“ Nr. 2.
Šeštasis Klaipėdos festivalis dar tęsėsi ir buvo užbaigtas rugsėjo 5-ąją – Tomo Ambrozaičio diriguojamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir keturi chorai iš Klaipėdos, Kretingos ir Palangos atliko britų kompozitoriaus Karlo Jenkinso kūrinių programą.