Lina Dambrauskaitė: „Man daug įdomiau ieškoti moters, slypinčios už Kleopatros legendos“

Spalio 9, 10 ir 13 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pristatoma Friedricho Händelio operos „Julijus Cezaris“ premjera, kurioje Kleopatros vaidmenį kuria solistė Lina Dambrauskaitė, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė.

Kleopatra – vienas tų personažų, apie kuriuos, rodos, jau viską žinome. Grožis, galia,  politika – šis jos įvaizdis per amžius tapo kone legenda. Tačiau Lina Dambrauskaitė šiame vaidmenyje pirmiausia mato labai jauną moterį, atsidūrusią sudėtingų politinių aplinkybių sūkuryje. Moterį, kuri yra pratusi kontroliuoti situaciją, pasitelkti savo protą, žavesį ir galią, tačiau galiausiai susiduria su tuo, ko neįmanoma suvaldyti – meile ir netektimi.

Händelio muzikoje ši transformacija atsiskleidžia ypač ryškiai – nuo žaismingos, savimi pasitikinčios valdovės iki moters, kurios pasaulis ima griūti. Apie Kleopatros charakterį, Händelio muziką, darbą su tarptautine kūrybine komanda ir ypatingą sugrįžimą į gimtojo miesto teatro sceną – pokalbis su Lina Dambrauskaite.

Kleopatra šiame pastatyme vaizduojama kaip valdžios ir jausmų draskoma asmenybė. Kuo jūsų kuriama Kleopatra skiriasi nuo įprasto, dažnai idealizuoto šio personažo – grožio ir gundymo simbolio – įvaizdžio?

Pirmiausia, svarbu prisiminti ir paminėti istorinį Kleopatros kontekstą. Ji buvo paskutinė Egipto faraonė, paveldėjusi valstybę labai nestabilioje politinėje situacijoje, ir visa tai vyksta jai esant dar labai jaunai. Todėl aš ją matau ne kaip „fatališką moterį“, o kaip labai protingą, ambicingą ir išradingą jauną valdovę, kuri naudoja viską, ką turi – intelektą, žavesį, grožį, iškalbą, o kartais ir manipuliaciją – tam, kad apsaugotų savo šalį.

Labai įdomu ir tai, kiek jos įvaizdį suformavo vėlesnė istorija. Pasakojimai apie Kleopatrą kaip apie moterį, kuri savo seksualumą naudojo kaip politinį ginklą, didele dalimi atkeliavo iš propagandinių romėnų šaltinių, kuriems buvo paranku ją būtent taip vaizduoti, ypač po to, kai Cezaris atsivežė į Romą šią „pavojingą“ svetimšalę. Man pačiai daug įdomiau ieškoti žmogaus ir asmenybės, slypinčios už šios puikiai žinomos legendos.

Spektaklyje Kleopatra siejama su galia ir ambicija. Kaip jūs interpretuojate jos vidinę transformaciją – kokį kelią ji nueina nuo spektaklio pradžios iki kulminacijos?

Kleopatros vidinė transformacija nepaprastai gražiai atsiskleidžia pačioje Händelio muzikoje. Pirmoje operos dalyje visos jos arijos mažorinės – gyvos, žaismingos, kartais net ironiškos. Ji dar labai jauna, bet jau yra pratusi laimėti, pratusi prie to, kad pasaulis paklūsta jos valiai. Ji puikiai supranta savo galią ir moka ja naudotis. Net flirtas jai iš pradžių yra tam tikras žaidimas ir ji puikiai supranta, kokį poveikį gali daryti aplinkiniams.

Deja, visko suplanuoti negali net Kleopatra, kuri pradėjusi šį žaidimą, pati nejučia į jį įsitraukia. Moteris, kuri yra pratusi viską kontroliuoti, staiga susiduria su jausmu, kurio nebegali valdyti. Ji įsimyli Cezarį ir tarsi pati įkrenta į savo pačios spąstus. Tai labai gražus jos augimo ir brandos momentas, kuris tampa ir pirmuoju dideliu jos praradimu, kai Cezaris pasmerkiamas mirčiai.

Ir tada nuo Kleopatros po truputį krenta visos kaukės – karalienės, politinės strategės, faraonės. Meilė ir netektis turi savybę sulyginti mus visus. Jausmams nepavaldūs nei titulai, nei galia, nei statusas. Man atrodo, kad būtent šią akimirką Kleopatra tampa mums artimiausia ir iš legendos virsta jauna moterimi, kuri pirmą kartą gyvenime supranta, kad ne visus žaidimus lemta laimėti.

Georg Friedrich Händel muzika pasižymi sudėtinga vokaline technika ir specifine stilistika. Kokie didžiausi iššūkiai ruošiantis šiam vaidmeniui?

Man šioje operoje didžiausias iššūkis, o kartu ir didžiausias malonumas, yra tai, kokią didelę ir daugialypę jausmų paletę Händelis suteikia Kleopatrai. Jos muzikoje yra visko: meilės, skausmo, baimės, gedulo, džiaugsmo, žaismingumo ir labai daug jausmingumo. Kaip dainininkei ir aktorei, man tai yra tikra dovana, nes būtent ši plati emocinė skalė leidžia rinktis ne tik skirtingus interpretacijos aspektus, bet ir kurti daugiasluoksnę asmenybę.

Händelio operinė muzika man gana gerai pažįstama, todėl jo vokalinė kalba man yra labai artima ir natūraliai jaučiama. O vienas maloniausių šio repertuaro dalykų yra ornamentika. Ji nėra vien techninis reikalavimas ar galimybė pasipuikuoti –  kiekvienas papuošimas gali turėti dramaturginę prasmę, išryškinti tam tikrą žodį, emociją ar mintį. Man tai pats smagiausias ir kūrybiškiausias muzikinio proceso etapas.

Šiame pastatyme pabrėžiama barokinė emocijų ekspresija. Kaip scenoje randate balansą tarp stilizuotos baroko estetikos ir šiandienos žiūrovui atpažįstamų jausmų?

Man atrodo, kad nors baroko epochos žmonių emocijų raiška buvo kitokia, patys jausmai nuo to, ką patiriame šiandien, nelabai skiriasi. Meilė, pavydas, baimė, netektis, noras būti mylimam ar noras kontroliuoti savo likimą –  visa tai buvo aktualu ir prieš kelis šimtus,  ir prieš kelis tūkstančius metų.

Todėl nereikia stengtis Kleopatros ar kitų operos veikėjų jausmų paversti šiuolaikiškais. Kleopatra, nepaisant savo statuso, grožio, galios ir barokinės teatrališkumo estetikos, išgyvena labai paprastus ir labai atpažįstamus dalykus. Ji įsimyli, bijo prarasti, džiaugiasi ir kenčia. Man atrodo, kad būtent tai ir sukuria balansą – išlaikant barokinę muzikos ir scenos kalbą, emocija lieka tikra. Kai už stilizuoto gesto ar įmantrios muzikinės frazės yra tikras jausmas, žiūrovui nebereikia nieko aiškinti.

Esate „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė. Vienas apdovanojimas ir už vaidmenį KVMT. Ar darbas tokiame tarptautiniame projekte jums vis dar profesinis iššūkis?

Žinoma, šis projektas ir toks vaidmuo yra didelis profesinis iššūkis. Bet šį kartą iššūkius nusveria džiaugsmas. Tikra dovana būti vietoje, kurioje galiu tiek daug išmokti, ieškoti, atrasti ir tiesiog mėgautis procesu. O grįžti į teatrą savo gimtajame mieste ir būti tokioje komandoje – labai ypatinga.

Labai pasisekė, kad turime nuostabią kūrybinę komandą ir ne mažiau nuostabius kolegas. Šis pastatymas man kažkuo primena kūrybinę stovyklą. Repeticijose tiek daug idėjų, smalsumo, žaidimo, juoko ir kūrybos! Man atrodo, kad būtent tokioje aplinkoje ir gimsta gražiausi dalykai. Taip, iššūkių tikrai netrūksta, bet jaučiuosi labai laiminga ir dėkinga, kad galiu karališkai žvelgti šiam iššūkiui tiesiai į akis.

Žaneta Skersytė

Lina Dambrauskaitė. Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka