Choreografas Nicola Mascia: „Operoje „Julijus Cezaris“ šokis – lygiavertė scenos kalba“

Spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) bus pristatyta Georgo Friedricho Händelio opera „Julijus Cezaris“. Šį baroko šedevrą kuria tarptautinė kūrybinė komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Rodrigo Calveyra, režisierius Tristanas Braunas, scenografas, kostiumų dailininkas Sebastianas Ellrichas ir choreografas Nicola Mascia.

Italų choreografui N. Masciai šiame pastatyme svarbus žmogaus kūnas, jo muzikalumas ir gebėjimas judesiu perteikti tai, ką ne visada įmanoma išreikšti žodžiais. Choreografiją jis suvokia ne kaip dekoratyvų operos elementą, bet kaip lygiavertę scenos kalbą, padedančią atskleisti personažų emocijas, santykius, įtampą ir net politinę galią.

Pirmą kartą Lietuvoje kuriantis N. Mascia pasakojo apie G. F. Händelio muzikos inspiruotą judesio pasaulį, darbą su KVMT baleto trupe ir operos solistais, tarptautinės kūrybinės komandos bendrystę bei tai, kokią emocinę kelionę jis norėtų padovanoti „Julijaus Cezario“ žiūrovams.

Kai ruošėtės imtis G. F. Händelio operos „Julijus Cezaris“, ką jūsų kūnas instinktyviai siūlė – judėti, kovoti, vilioti, švęsti? Kokį sceninį pasaulį piešė jūsų vaizduotė?

Nesvarbu, prie kokio projekto prisidedu, visuomet išgyvenu stiprius fizinius ir emocinius pojūčius, tad kūrybinį choreografijos procesą nuo jų ir pradedu. Kalbant konkrečiai apie „Julijų Cezarį“, vos pažvelgus į operos partitūrą, libretą ir pirmą kartą jos pasiklausius, tapo akivaizdu, kad šiame kūrinyje slypi begalė emocinių sluoksnių. Visa tai ir sukėlė daug gilių instinktyvių mano kūno reakcijų, pažadino galimybę jas paversti judesio peizažais.

Šiame pastatyme veikia baroko muzika, operos solistai ir KVMT baleto trupė. Kaip šiuos skirtingus dėmenis sujungiate į vientisą judesio kalbą?

Turiu labai aiškų ir savitą choreografinį braižą, tačiau nenoriu primesti kūriniui vienos bendros judesio kalbos. Man kur kas įdomiau pirmiausia pažinti individualią kiekvieno šokėjo ir dainininko fizinę raišką, o jau tada ją nukreipti ir išplėtoti taip, kad ji atitiktų mano choreografinę kūrinio viziją. Tam nereikia visų suvienodinti – priešingai, siekiu sustiprinti daugybę skirtingų fizinių balsų ir iš jų sukurti vieną įvairialypę, turtingą fizinę raišką.

„Julijuje Cezaryje“ daug galios ir politinės įtampos. O meilė, pavydas, ambicijos… Kuri iš šių emocijų jums įdomiausia, kai ją reikia išversti į judesio kalbą?

Manau, kad kūnas iš esmės visada yra politiškas, norime to ar ne (juokiasi). Darbas su kūnu kaip pagrindiniu kūrybos šaltiniu prilygsta galingam politiniam veiksmui – tiek per repeticijas, tiek scenoje.

Visas istorijoje glūdinčias emocijas laikau vienodai įdomiomis, kai jas reikia išversti į judesio kalbą. Man patinka pradėti kūrybos procesą nuo emocinių būsenų, pojūčių – stebėti, kaip jie sužadina ir inicijuoja fizines sekas ar skirtingas judesio tekstūras.

Kiek choreografijos operos žiūrovai gali tikėtis išvysti?

Kai su režisieriumi Tristanu pradėjome diskutuoti apie „Julijaus Cezario“ koncepciją, vienas pirmųjų dalykų, dėl kurių sutarėme, buvo tai, kad šokis bus labai svarbi, lygiavertė pastatymo dalis. Todėl choreografija neabejotinai užims reikšmingą vietą kūrinio dramaturginėje raidoje, o į kūrybinį procesą žvelgiu lygiai taip pat, kaip žvelgčiau kurdamas šokio spektaklį.

Baroko muzika pasižymi labai savitu ritmu ir struktūra. Ką tai suteikia ir ko iš jūsų reikalauja?

Mano kūrybos metodikoje šokėjas ir jo kūnas visada svarbiausias. Ieškodamas judesio medžiagos konkrečiai scenai, temai ar emocijai, visada pirmiausia klausausi judančių kūnų. Nors muzika ir libretas suteikia tam tikrus rėmus, prie muzikos paprastai pereinu tik tada, kai atrandu pirminį šokėjų muzikalumą. Vėliau tai pritaikau prie konkretaus muzikinio kūrinio, bandau suprasti, ko muzika reikalauja iš fizinės raiškos, ir, atvirkščiai, ko fizinė raiška reikalauja iš muzikos. Man svarbu, kad viena iš šių dviejų dalių neužgožtų kitos, abi egzistuotų kartu, papildytų ir sustiprintų viena kitą.

Dirbate su operos solistais, kurių kūnai pirmiausia yra lavinami dainuoti, o ne šokti.

Nesvarbu, ar dirbu su profesionaliais šokėjais, ar dainininkais, į fizinę raišką ir choreografiją visada žiūriu vienodai. Tiek šokis, tiek dainavimas yra labai fiziškas veiksmas, todėl, remdamasis savo patirtimi, visuomet sugebu giliai įsiskverbti į dainininkų fizinę raišką, padėti jiems dainuojant judėti taip, kaip jie patys net nežinojo esant įmanoma. Žinoma, jokiu būdu neleisčiau pakenkti dainavimo kokybei, tačiau man patinka išbandyti jų ribas, nuvesti į neįprastesnes, netikėtas fizinės raiškos teritorijas. Tai praturtina jų sceninį fizinį buvimą ir dainavimo emocingumą.

Koks buvo jūsų bendradarbiavimas su KVMT baleto trupe? Ar šokėjai į jūsų pradines idėjas įnešė ko nors netikėto?

Man labai patinka dirbti su KVMT šokėjais. Visi jie labai atviri, imlūs mano pasiūlymams ir idėjoms,  kūrybinį procesą papildo individualiomis reakcijomis ir sprendiniais. Aš tai labai vertinu. Mėgstu užmegzti kūrybinį dialogą su žmonėmis, su kuriais dirbu, ir reaguoti į pasiūlymus, kurie atsiranda kūrybiniame procese. Man garbė pirmą kartą kurti Lietuvoje su tokia talentinga ir svetinga profesionalų grupe. Esu už tai labai dėkingas.

Spektaklį stato tarptautinė komanda. Kaip tarptautinės trupės bendradarbiavimas veikia galutinį rezultatą?

Iš tiesų Berlyne gyvenu jau beveik trisdešimt metų, ne pirmą sykį kuriu ir su režisieriumi Tristanu. Seniai dirbu tarptautinėse komandose, o skirtingos kultūrinės patirtys, įtakos man visada yra didžiulis įkvėpimo ir džiaugsmo šaltinis. Tokia mano kasdienybė. Jaučiuosi labai laimingas, galėdamas gyventi ir kurti tokioje atviroje, įvairialypėje aplinkoje.

Ko palinkėtumėt „Julijaus Cezario“ žiūrovams?

Tikiuosi, kad mums pavyks žiūrovus pakviesti į nuostabią istorinę jausmų kelionę, suteikti laisvę pajusti emocijas, kurias šis kūrinys juose turėtų sužadinti. Viliuosi, tai juos sujaudins.

Žaneta Skersytė