Dante Santiago Anzolini

Dante Santiago Anzolini (g. 1959 Berise, Argentina) – ypatingu įvairiapusiškumu ir erudicija pasižymintis muzikas – dirigentas, pianistas, kompozitorius ir aranžuotojas, pelnęs tarptautinį pripažinimą išskirtinėmis vėlyvojo romantizmo ir šiuolaikinės muzikos interpretacijomis. Šiandien maestro koncertinių gastrolių ir sceninių pastatymų maršrutai driekiasi per visa Europą, Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Ameriką ir Pietų Afriką. Jis svariai prisideda prie šiuolaikinės muzikos, jaunų ir mažiau žinomų kompozitorių kūrybos sklaidos, atlikdamas pasaulines kūrinių premjeras koncertuose ir operos teatrų scenose. Ypač glaudi kūrybinė partnerystė jį sieja su amerikiečių kompozitoriumi Philipu Glassu: D. Anzolini dirigavo jo operos „Baltasis varnas“ pasaulinę premjerą 1998 m. parodoje Expo’98 Lisabonoje (Portugalija), Linco Brucknerio orkestro užsakymu sukurtos Simfonijos Nr. 8 (2005) europinę premjerą 2006 m., 2008 m. debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre vadovaudamas operos „Satyagraha“ pastatymui, 2015 m. dirigavo operos „Appomattox“ antrosios versijos premjerą Vašingtono nacionaliniame operos teatre, yra dirigavęs ir parengęs įrašams kitų jo kūrinių.

D. Anzolini gimė Beriso mieste netoli Buenos Airių – vadinamojoje Argentinos „imigrantų sostinėje“, po II pasaulinio karo priglaudusioje tūkstančius emigrantų iš viso pasaulio. Jo tėvai irgi buvo emigrantai – tėvas Lorenzo Dante Anzolini iš Italijos, lenkų kilmės motina Lucila Wawrzyniak iš Čilės, o šeimoje buvo kur kas dažniau bendraujama ne ispanų, bet tėvo gimtajame Friulio-Venecijos Džulijos regione paplitusia friulų kalba. Platų D. Anzolini meninių ir mokslinių interesų spektrą veikiausiai nulėmė jo giminės ir gimtinės daugiakultūriškumas. Likimo ironija: senelis iš tėvo pusės Luigi Anzolini visą gyvenimą dirbo vargonininku Latisanoje (Udinės provincija, Italija) ir priverstinai mokė muzikos visus savo vaikus, išskyrus Dantės tėvą Lorenzo, kuris ėmėsi kur kas praktiškesnio staliaus amato. Tačiau muzikinis genas buvo perduotas vėlesnei kartai. Pastebėję neeilinius vaiko gabumus muzikai, tėvai septynmetį Dantę nukreipė į Gilardo Gilardi konservatoriją La Platoje, kur jis mokėsi smuiko ir fortepijono, o vėliau dirigavimo ir kompozicijos. Penkiolikos jis debiutavo koncerte kaip solistas pianistas ir kompozitorius, rečitalyje atlikęs ir savo keturis preliudus fortepijonui. Baigęs konservatoriją griežė smuiku ir altu įvairiuose vietiniuose jaunimo orkestruose, taip pat mokėsi groti obojumi ir mušamaisiais, dirbo muzikos mokytoju Beriso mokykloje, vadovavo ir akompanavo chorams bei solistams. Tuo pat metu Nacionaliniame La Platos universitete studijavo matematiką, laisvu nuo pagrindinių studijų laiku fakultatyviai domėjosi pasauline literatūra, romantine poezija, visuotine istorija, tradicine medicina ir kalbomis. Aštuoniolikos debiutavo kaip dirigentas La Platos teatro mokykloje (Escuela de Teatro de La Plata) diriguodamas savo paties sukurtą muziką François Rabelais pjesei „Pikrocholis“. Galiausiai nusprendęs rimčiau atsidėti dirigavimo studijoms, privačiai mokėsi pas Mariano Drago (Šijanecą) – slovėnų kilmės dirigentą ir Prahos konservatorijos absolventą, Nacionaliniame La Platos universitete įkūrusį pirmąją orkestrinio dirigavimo katedrą visoje Pietų Amerikoje.

Po prof. M. Drago Šijaneco mirties 1986 metais, D. Anzolini nusprendė išvykti į JAV. 1987–1992 m. tęsė dirigavimo studijas Jeilio universitete pas brazilų dirigentą Eleazarą de Carvalho, kur įgijo du aukščiausios kvalifikacijos magistro diplomus (1989 ir 1990) ir pelnė keletą premijų bei stipendijų už išskirtinius studijų pasiekimus. Studijų metais tobulinosi Tanglvudo vasaros mokykloje rengiamuose meistriškumo kursuose, vedamuose tokių dirigavimo autoritetų kaip Lorinas Maazelis, Erichas Leinsdorfas, Kurtas Sanderlingas, Seiji Ozawa ir Dennisas Russellas Daviesas. Pastarasis tapo jo ilgamečiu mentoriumi ir bičiuliu. 1993 m. būtent jis jaunam dirigentui pasiūlė karjeros galimybę Europoje – koncertmeisterio ir savo asistento pareigas Bonos operos teatre. Beje, 1994 m. lapkritį maestro D. R. Daviesas lankėsi Vilniuje, kur Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir valstybiniu choru „Latvija“ atliko P. Glasso simfoninio paveikslo „Itaipu“ (1989) premjerą Europoje, dalyvaujant ir pirmąkart į Lietuvą atvykusiam kompozitoriui. Tąkart užsimezgus ryšiams su Lietuvos muzikais ir kultūros vadybininkais, jis taip pat rekomendavo D. Anzolini tuometei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovei Laisvei Dautartaitei kaip G. Verdi operos „Traviata“ pastatymo muzikos vadovą. Paskutinį 1994-ųjų vakarą įvykusi spektaklio premjera sulaukė pusvalandį trukusių audringų ovacijų, o tarp uostamiesčio muzikų jaunasis dirigentas tapo gyvąja legenda ir buvo dar ne sykį kviečiamas sugrįžti į Klaipėdą diriguoti koncertams su Klaipėdos choru „Aukuras“ ir Klaipėdos kameriniu orkestru (1996, 2013). Tais pačiais metais D. R. Daviesas supažindino D. Anzolini su Štutgarte koncertavusiu Philipu Glassu, su kuriuo užsimezgė iki šiol besitęsiantis kūrybinis bendradarbiavimas.

Dalindamas savo laiką tarp įsipareigojimų Europos teatruose bei koncertų salėse ir toliau tęsiamų podiplominių studijų ir darbų Jeilio universitete (JAV), 1997 m. D. Anzolini įgijo menų daktaro laipsnį, Jeilio universitete apsigynęs disertaciją apie I. Stravinskio „Šventojo pavasario“ tonacinę ir harmoninę sąrangą. 1998–2006 m. dirbo Bostono Masačusetso technologijos universiteto simfoninio ir kamerinio orkestrų muzikos vadovu. Vėliau dėl šeimyninių aplinkybių buvo priverstas daugiau laiko leisti Pietų Amerikoje: 2005–2009 m. ėjo La Platos „Teatro Argentino“ muzikos vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas. 2006 m. Argentinos muzikos kritikų asociacijos buvo tituluotas „Geriausiu metų dirigentu“ už jo dėka nepaprastai pakilusį teatro orkestro meninį lygį ir pasaulinėmis argentiniečių kompozitorių kūrinių premjeromis praturtintą repertuarą. 2004–2015 m. vadovavo operų ir baletų pastatymams kaip pagrindinis kviestinis Linco operos teatro dirigentas. 2010 m. taip pat debiutavo Diuseldorfo teatre „Deutsche Oper an Rhein“ diriguodamas Mortono Feldmano operos „Niekas“ pastatymui su Martino Schlaepferio choreografija.

Per daugiau kaip tris dešimtmečius trunkančią tarptautinę dirigento karjerą D. Anzolini bendradarbiavo su tokiais pripažintais kolektyvais kaip Bonos Beethoveno orkestras (Vokietija), Linco Brucknerio orkestras, Vienos (Austrija), Miuncheno, Bochumo (Vokietija), Bazelio, Berno (Šveicarija), Astūrijos, Granados ir Valensijos (Ispanija) simfoniniai orkestrai, Briuselio filharmonijos orkestras (Belgija), Amerikos kompozitorių, Naujosios Meksikos filharmonijos orkestrai (JAV), Amerikų jaunimo orkestras (koncertinės gastrolės Peru, Ekvadore ir Meksikoje, 2011–2012), Paranos, San Paulo (Brazilija) simfoniniai, Montevidėjaus filharmonijos (Urugvajus) orkestrai ir daugeliu kitų.

2017–2023 m. eidamas Gvajakilio simfoninio orkestro (Ekvadoras) meno vadovo pareigas D. Anzolini į koncertines programas įtraukė pirmąkart Ekvadore nuskambėjusias Gustavo Mahlerio simfonijas, Igorio Stravinskio, Bélos Bartóko, Luciano Berio orkestrines kompozicijas, iš užmaršties prikėlė XX a. ekvadoriečių kompozitoriaus Luiso Humberto Salgado (1903–1977) ankstyvąsias simfonijas ir Koncertą violončelei, atlikęs rankraščių redakcijas ir parengęs jų premjeras. 2019 m. su šiuo orkestru parengė ir atliko žymaus XX a. ispanų kompozitoriaus Joaquíno Rodrigo (1901–1999) nebaigtos oratorijos „Kito lelija“, skirtos Ekvadoro globėjai Šv. Marijai Anai de Jesús de Paredes, pasaulinę premjerą. Šalia pagrindinio orkestro jis taip pat subūrė Jaunimo simfoninį orkestrą bei Gvajakilio simfoninio orkestro chorą, ėmėsi rengti ekologijai skirtą tarptautinį festivalį „Muzika planetai“ Galapagų salose ir Tarpreliginės muzikos festivalį Gvajakilyje, vykstantį įvairių konfesijų ir tikėjimų šventovėse.

Šalia dirigavimo, D. Anzolini reiškiasi ir kaip kompozitorius bei orkestrinių kūrinių aranžuotojas. Jo atlikta Arnoldo Schoenbergo Variacijų orkestrui, op. 31, transkripcija fortepijonui solo iki šiol yra pirmoji ir vienintelė šio monumentalaus orkestrinio kūrinio versija fortepijonui. D. Anzolini kūrinių sąraše – kompozicijos fortepijonui, tarp jų virtuoziniai etiudai ir jaunųjų pianistų transponavimo įgūdžiams ugdyti skirtas ciklas „Sąsiuvinis Danieliui“, sonata smuikui, siuita violončelei, kūriniai altui, obojui ir trombonui solo, orkestrui ir kameriniams ansambliams. Vieni naujausių jo kūrinių – „Principio Passionis“ orkestrui, kurio premjerą 2011 m. Linzo festivalyje „Ars Electronica“ (Austrija) atliko Linco Brucknerio orkestras diriguojant pačiam autoriui, ir „Faustas“ orkestrui, chorui, sopranui, vokaliniam trio, šokėjams ir mušamųjų ansambliui, sukurtas pagal Johanno Wolfgango von Goethe’s, Giacomo Leopardi, Gabrielos Mistral ir vadinamosios Seikilo epitafijos (seniausios išlikusios senąja graikų notacija užrašytos dainos) tekstus, kurio premjera įvyko 2019 m. Gvajakilyje (Ekvadoras).