Režisierė Karina Novikova: „Opera yra kolektyvinis menas“

Operos režisierė Karina Novikova jau ketverius metus dirba Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisieriaus asistente bei prižiūri repertuarinius teatro spektaklius. Režisierei labai svarbus ryšys su žiūrovu, nes nieko nėra blogiau už nuobodulį teatre: „Man nėra tiek svarbu, ar žiūrovui patinka. Gali nepatikti estetika ar siužeto interpretacija, bet svarbu užmegzti dialogą, kad būtų tas „labai patiko / nepatiko, nes“… Man tai yra svarbiausia“.

– Karina, papasakokite apie savo darbo pradžią Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

– Prieš trylika metų buvau pakviesta statyti savo diplominį spektaklį, Henry‘io Purcello operą „Didonė ir Enėjas“. Tai buvo nuostabi pradžia man, jaunai režisierei, nes turėjau galimybę išbandyti jėgas su visu kolektyvu – dviem solistų sudėtimis, choru, baletu, orkestru. Dabar man neįtikėtina, kaip su tuo susitvarkiau, užmezgiau šiltus santykius su kolektyvu ir dar įsimylėjau savo dabartinį vyrą dirigentą, choro vadovą Vladimirą Konstantinovą. Šis pastatymas man labai brangus, nebuvo šalto dušo, netgi, sakyčiau, atvirkščiai – gavau paragauti to, kas operoje brangiausia – didelės kūrėjų komandos susitelkimo į vieną keistą idėją.

– Kuo Jus, kaip jauną kūrėją, patraukė operos režisūra?

– Gerai pastatyta opera padeda atskleisti muziką. Geri operos režisieriai daug dėmesio teikia dinamikos, tempų pokyčiams, harmoninėms slinktims, įsiklauso į soluojančius instrumentus orkestre, akompanimentą, mažiau koncentruojasi į tekstą. Muzika tarsi išsiskleidžia erdvėje. Galbūt tai skamba abstrakčiai, bet mane žavėjo toks istorijos ir temos atskleidimo būdas. Tame labai daug magijos.

– Kokiais savo pastatymais Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre labiausiai didžiuojatės?

– Tikrai džiaugiuosi Gaetano Donizetti „Meilės eliksyru“. Šiame geltonai violetiniame spektaklyje labai daug energijos, fantazijos, solistai, choro merginos ir šokėjai dalyvauja visiškai keistame vyksme, kuris, visgi, turi savitą logiką, yra arti muzikos. Labai džiaugiuosi tuo, kad kolektyvas manimi patikėjo ir lieja devynis prakaitus, atlikdamas visas tikslias mizancenas bei šokius.

– Ar visus savo pastatymus pamilstate vienodai?

– Tikrai ne. Kūrėjai savo galvoje turi sumanymą, o paskui kovoja su materija, realiomis aplinkybėmis. Kartais iššūkiai ar konkrečios problemos sprendimas inspiruoja labai kūrybiškiems posūkiams. Pavyzdžiui, prieš pat „Meilės eliksyro“ premjerą susirgo abi pagrindinės solistės, kurios buvo puikiai paruošusios savo vaidmenis. Tad į jų vietą stojo choreografė, mūsų teatro šokėja Daria Verovka, o kviestinė solistė dainavo sėdėdama tarp orkestro narių. Žinoma, šokėja praturtino personažą, atsirado panašumų į nebylųjį kiną – tarsi enigmatiška trauka ir atsvara energingam, komiškam veiksmui. Galvodama apie naujus pastatymus, įtraukiu ir šią patirtį, tad turbūt ir pamilstu naujas idėjas žadinančius pastatymus labiau nei tuos, kurie duoda daugiau atsakymų, nei kelia klausimų.

– Netradicinė pastatymų vieta yra trukdis ar papildoma kūrybinė inspiracija? Praėjusią vasarą IV tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ant marių kranto sukūrėte įspūdingą muzikinę fejeriją „Ugnies ir vandens muzika“.

– Inspiracija. Ši vieta jau turi savo istoriją ir dvasią. Du Daliaus Abario pastatymai naujiems kūriniams šioje vietoje labai aukštai užkėlė kartelę. „Ugnies ir vandens muzikai“ turėjau pritaikyti jau esamą sceną, tad teko gerokai pasukti galvą, kol atsirado bokštų idėja.
Dvidešimt fakyrų, skirtingi jų įrenginiai bei pirotechnika, visa tai teko perpinti su šokėjos Darios Verovkos solinėmis improvizacijomis, o kur dar legendinio „Skrajojančio olando“ laivo panaudojimas, Andriaus Stasiulio šviesos. Viskas tarsi sluoksniavosi ir po truputį sulipo į to vakaro pasirodymą. Tai buvo įdomus procesas, kuriame visai komandai būta daug kūrybinių atradimų.

– Ar Jums svarbi publikos reakcija?

– Aš statau publikai. Man svarbu, kad jiems būtų įdomu, nes nieko nėra blogiau už nuobodulį teatre. Bet man nėra tiek svarbu, ar žiūrovui patinka. Gali ir nepatikti estetika ar siužeto interpretacija, bet svarbu užmegzti dialogą, kad būtų tas „labai patiko / nepatiko, nes…” Man tai yra svarbiausia. Kažkas įvyko.

– Kas Jums, kaip žiūrovei, tampa visrakčiu į spektaklio pažinimą?

– Magija. Aš turiu, kad ir trumpam, užmiršti, kad prieš mane fanera, kad esu teatre ir kad tie prilipdyti rožiniai ūsai realiai negalėtų egzistuoti. Stebuklo momentas!

– Daug keliaujate, tobulinatės užsienyje. Ką Jums tai duoda?

– Supratimą, kokiame kontekste kuriu. Pavyzdžiui, šią vasarą stačiau Wolfgango Amadeaus Mozarto „Figaro vedybas“, tad vykau pažiūrėti spektaklio į Berlyno komiškąją operą. Man svarbu būti kontekste ir dialoge su tuo, kas dabar vyksta. Nenoriu statyti spektaklių, kurie galėjo būti sukurti ir prieš penkerius metus.

– Nuo 2020 m. dirbate KVMT režisieriaus asistente. Kokia tai veikla?

– Reikalaujanti daug kantrybės ir meilės pačiai repertuarinio teatro idėjai. Dažniausiai tai yra spektaklių priežiūra, naujų solistų įvedimas į jau esančius spektaklius. Stengiuosi asistuoti taip, kad jei asistuočiau sau, man patiktų.

– Ne kartą kūrėte Italijoje, o neseniai dirbote režisieriaus asistente su italų kūrybine komanda, KVMT statančia Philipo Glasso operą „Kelionė“. Kuo Jus praturtino šis kūrybinis bendradarbiavimas? Labai įdomi ir Jūsų nuomonė apie neseniai įvykusią premjerą.

– Smagu prisiminti italų kalbą, bet gal dar smagiau matyti, kaip atsiskleidžia statytojų sumanymas. Su režisieriumi Naubertu Jasinsku taip pat dalyvavau konkurse statyti šią operą, buvome patekę į finalą, tad medžiagą žinau labai gerai. Su Chiara Osella ir Carlo Massari (režisiere ir režisieriumi-choreografu – Ž. S.) užsimezgė šiltas betarpiškas ryšys, tikiu jų premjeros sėkme. Visi, kurie operos „Kelionė“ dar nematė, turi galimybę tai padaryti lapkričio 15 ir 16 d.

– Kas yra Jūsų svajonių pastatymų sąraše?

– Nuolat apmąstoma visa populiarioji klasika. O iš retesnių kūrinių: H. Purcello „Karalius Artūras“, Benjamino Britteno „Vasarvidžio nakties sapnas“, Leošo Janáčeko „Katia Kabanova“, Juliaus Juzeliūno „Žaidimas“, Richardo Strausso „Ariadnė Nakse“. Šiuo metu bendradarbiauju rašant naujo kūrinio libretą ir medžiaga tuoj pasieks kompozitorių. Statytojai operoje retai renkasi, ką jie statys. Pavyzdžiui, dusyk stačiau „Meilės eliksyrą“ visiškai skirtingai, tad gal norėčiau statyti įvairias operas.

– Kas kūryboje svarbiausia?

– Opera yra kolektyvinis menas. Čia svarbiausi dialogas ir pasitikėjimas. Aš visada turiu sumanymų, bet man svarbiausias yra mokėjimas juos perteikti, užkrėsti savo vizija komandą, o vėliau ir žiūrovus. Taip pat yra svarbu amatas. Savo galvoje mes daug ką galime prikurti, bet reikia rasti būdų perkelti į sceną vis kitokius minties vingius.

– O gyvenime?

– Lengvumas ir gebėjimas pasijuokti. Tai pakeičia, perkrauna perspektyvą.

– Kas padeda atsipalaiduoti nuo aktyvios kūrybinės veiklos?

– Man būtina sportuoti. Net ir intensyviausiais laikotarpiais randu tam laiko. Tada ir repeticijose greičiau mąstau ir priimu sprendimus, esu kantresnė. Jau šeštus metus laipioju – tai ypatingas sportas, nes tuo metu galiu galvoti tik apie kūno poziciją ir kitą judesį. Tad tiek kūryba, tiek dienos rūpesčiai tuo metu sprendžiami kažkur pasąmonės kertelėse, be mano žinios.

Kalbino Žaneta Skersytė

Dainiaus Kažukausko ir Domo Rimeikos nuotraukos