ELINGO RITMU – ŽĖRINTI MARIŲ MUZIKA
Pirmajam tarptautiniam Klaipėdos festivaliui parengtoje programoje KVMT simfoninis orkestras kvies pajusti, kaip romantinė muzika susilieja su didingu senojo elingo ritmu ir jo fone žėrinčių marių faktūra. Koncerto pradžioje skambės vieni populiariausių smuiko solinio repertuaro kūrinių, įkvėpti legendinių XIX amžiaus smuikininkų, kuriuos orkestras atliks drauge su šių dienų rusų smuiko virtuozu Maksimu Fedotovu. Diriguojamas Martyno Staškaus, orkestras taip pat supažindins publiką su ryškiausiomis scenomis iš Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“, anonsuodamas pirmąjį baleto pastatymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriuo rugsėjo mėnesį teatras atvers savo naująjį sezoną.
Vokiečių kompozitoriaus Maxo Brucho (1838–1920) Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui – ne tik vienas nedaugelio kūrinių, dėl kurių šiandien prisimenamas šis kompozitorius, bet ir vienas dažniausiai pasaulyje atliekamų smuiko koncertų. Tokį neblėstantį kūrinio populiarumą veikiausiai lėmė lengvai plaukiančios lyrinės melodijos, gracingi ritmai, turtinga orkestro spalvų paletė ir tikru virtuoziškumo išbandymu solistams tampantys smuiko pasažai. Koncerto premjerą 1868 m. Brėmene pagriežė vienas iškiliausių XIX a. smuikininkų – Josephas Joachimas. Be Brucho koncerto, šiam smuikininkui turime būti dėkingi už tai, kad simfoninių orkestrų repertuare įsitvirtino L. van Beethoveno, J. Brahmso, F. Mendelssohno smuiko koncertai. Tačiau M. Brucho koncertas jam buvo visų mieliausias: smuikininkas jį vadino „išraiškingiausiu, vylingiausiu“ iš visų.
Turbūt nenuostabu, kad M. Brucho amžininkui, prancūzų romantikui Camille’iui Saint-Saënsui (1835–1921) irgi buvo artimas solinio koncerto ir solinės koncertinės pjesės žanras. Melodisto talentas, orkestruotojo išmonė ir meistrystė, nepriekaištingas formos elegancijos pojūtis puikiai tiko muzikai, iš kurios niekas nesitiki filosofinės gelmės. Pirmieji jo Introdukcijos ir rondo capriccioso eskizai buvo sukurti, kai kompozitorius ketino dalyvauti konkurse dėl vadinamosios Romos premijos (Prix de Rome), ir turėjo tapti kompozitoriaus sumanyto Pirmojo koncerto smuikui finalu. Tačiau 1864 m. jis užbaigė vienos dalies kompoziciją ir dedikavo ją ispanų smuikininkui Pablo de Sarasate’i, pagriežusiam kūrinio premjerą 1867 m. Paryžiaus Pleyel salėje. Jo dėka smuiko virtuazerija čia paspalvinta ispanų muzikos įtakomis.
Rusų kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo (1891–1953) keturių veiksmų baletas „Romeo ir Džuljeta“ – visai kitos epochos ir kitų realijų pagimdytas klasikinis šedevras. Pagal Williamo Shakespeare’o tragediją sukurtas baletas – šeštas iš aštuonių kompozitoriaus kūrybiniame palikime. Pirmieji penki modernistiniai baletai buvo sukurti bendradarbiaujant su Sergejum Diagilevu ir Serge’u Lifariu ir sulaukė premjerų Paryžiuje, tuo tarpu užsakymas „Romeo ir Džuljetai“ atėjo iš tuometinio Kirovo teatro (dabar Marijos teatras Sankt Peterburge) ir tapo viena iš svarių dingsčių tėvynės ilgesio kamuojamam kompozitoriui sugrįžti iš emigracijos į Sovietų Sąjungą. 1935 m. užbaigta baleto partitūra tapo duokle Sovietų Sąjungoje propaguotam „drambaleto“ žanrui (pagal socrealizmo kanonus dramatizuotam baletui, kuriame pirmenybė teikiama ne choreografijai ir šokiui, o kuo realistiškiau šokiu vaizduojamai dramai), bet net ir tai negarantavo galimybės jam būti pastatytam – premjera Sovietų Sąjungoje buvo vilkinama iki 1940-ųjų.
Baleto muzika, pasakojanti gerai žinomą siužetą, pasižymi nepaprasta įvairove. Įsimylėjėliai charakterizuojami neskubria, švelniomis linijomis banguojančia muzika, kiti personažai – sodriais potėpiais, kiek groteskiško humoro gaidelėmis. Kovų scenos kibirkščiuoja energija, o pokylio scena, kurioje susitinka pagrindiniai personažai, vaizduojama trumpų „senovinių“ šokių siuita. Orkestro paletę kompozitorius praturtino kiek neįprastais tembrais, papildydamas tradicinį instrumentarijų tenoro saksofonu, kornetu, viola d’amore ir mandolinomis, suteikiančiais muzikai vos juntamą itališką atspalvį.
„Rusų Paganiniu“ Europos spaudoje vadinamasis smuikininkas Maksimas Fedotovas yra pirmasis smuikininkas pasaulyje, koncerte atlikęs visus N. Paganinio kaprisus dviem iš legendinio XIX a. smuikininko paveldėtais instrumetais – Bartolomeo Giuseppe „del Gesù“ Guarneri pagamintu ir muziko ypač mėgtu „Il Cannone“ (1743) bei Jeano-Baptiste’o Vuillaume’o pagaminta garsiojo smuiko kopija (1833). Jis koncertuoja prestižiškiausiose pasaulio salėse, bendradarbiauja su geriausiais pasaulio orkestrais ir žymiausiais dirigentais. Jo koncertų maršrutai nusidriekia per penkis pasaulio kontinentus, todėl džiaugiamės galėdami pristatyti pasaulinio lygmens žvaigždę ir klasikinės muzikos gerbėjams pajūryje. Smuiko virtuozo repertuare dominuoja sudėtingiausi, preciziško atlikimo reikalaujantys, klasikinės muzikos šedevrai. M. Fedotovas yra pelnęs daugelį prestižinių apdovanojimų, tarp jų P. Čaikovskio tarptautinio konkurso II premiją, konkurso Genujoje I premiją, konkurso Tokijuje aukso medalį bei kitas specialiąsias premijas. Virtuozo įrašyti N. Paganinio 24 kaprisai Japonijoje tapo perkamiausiu disku.
Koncertą veda ir jo programą komentuoja žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja Gerūta Griniūtė.
PROGRAMA
MAX BRUCH (1838–1920)
Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1, g-moll, op. 26 (1866)
I. Vorspiel (Allegro moderato)
II. Adagio
III. Finale (Allegro energico)
CAMILLE SAINT-SAËNS (1835–1921)
Introdukcija ir rondo capriccioso smuikui ir orkestrui, a-moll, op. 28 (1863)
SERGEJ PROKOFJEV (1891–1953)
Ištraukos iš baleto „Romeo ir Džuljeta“, op. 64 (1935):
Nr. 7 „Hercogo įsakymas“
Nr. 8 Interliudija
Nr. 10 „Džuljeta – mergaitė“
Nr. 11 „Svečių atvykimas (Menuetas)“
Nr. 12 „Kaukės“
Nr. 13 „Riterių šokis“
Nr. 19 „Balkono scena“
Nr. 20 „Romeo variacijos“
Nr. 21 „Meilės šokis“
Nr. 22 „Liaudies šokis“
Nr. 33 „Tebaldas kaunasi su Merkucijumi“
Nr. 35 „Romeo nusprendžia atkeršyti už Merkucijaus mirtį“
Nr. 36 II veiksmo finalas
