Daiva Kšanienė: Richardas Wagneris Mažosios Lietuvos teatruose

Genialiojo vokiečių kompozitoriaus, romantizmo muzikos maištininko, didžiojo operos reformatoriaus Richardo Wagnerio (1813–1883) klajonių maršrutai bei jo sukurtieji muzikinių – sceninių žanrų šedevrai neaplenkė ir Rytų Prūsijos (Mažosios Lietuvos) teatrų.

Muzikologė, profesorė Daiva Kšanienė

1836 m. R. Wagnerį, vos 23 metų jaunuolį, gyvenimo audros atbloškė į Karaliaučių, kuriame šiek tiek daugiau nei metus jis dirbo antruoju dirigentu miesto teatre (įkurtas 1755 m.). 1836 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, Karaliaučiaus teatro gastrolių Klaipėdoje metu, spektaklius bei koncertus šio miesto teatre dirigavo jaunasis R. Wagneris. Tuo metu jis buvo ką tik pradėjęs savo sudėtingą, įspūdingą ir prieštaringą kūrybos kelią. Išvykęs iš Karaliaučiaus, porą metų padirbėjęs Rygos teatre, 1839 m. R. Wagneris paliko Baltijos kraštus.

Po kelerių metų kompozitorius į Karaliaučių sugrįžo jau savo operų bei muzikinių dramų pavidalu. XIX a. II p.–XIX a. pr. Karaliaučiaus teatre buvo pastatytas ne vienas R. Wagnerio veikalas. 1845 m. dirigentas, aistringas R. Wagnerio kūrybos gerbėjas Arthuras Woltersdorffas, Karaliaučiaus teatre pastatė vieną pirmųjų sėkmingų jo operų „Rienci“. 1853 m. šio teatro sceną išvydo muzikinė drama „Tanhoizeris“, kurioje pagrindinę Elizabetos partiją dainavo R. Wagnerio dukterėčia Johanna Wagner. 1859 m. įvyko sėkminga „Lohengrino“ premjera. Dirigentas Paulius Frömmeris, taip pat atsidavęs R. Wagnerio garbintojas, 1881 m. Karaliaučiuje pastatė muzikinę dramą „Tristanas ir Izolda“, su įžymiuoju solistu Johannu Michaeliu Vogliu pagrindiniame vaidmenyje. 1883 m. žiūrovai išvydo Felixo Weingartnerio diriguojamą R. Wagnerio misteriją „Parsifalis“.

Karaliaučiaus teatras dažnai gastroliuodavo kituose Prūsijos miestuose (Tilžėje, Gumbinėje, Įsrutyje, Elbinge ir kt.). Ne kartą jis lankėsi ir Klaipėdoje. 1862 m., itin įsimintinų, ilgokai trukusių Karaliaučiaus teatro gastrolių metu, klaipėdiškiai, šalia Ch. Gounod „Fausto“, C. M. von Weberio „Oberono“ ir kitų operų, pirmą kartą išvydo R. Wagnerio veikalą – muzikinę dramą „Tanhoizeris“.

Aukštos muzikinės kultūros Rytprūsių miestų publika, jau nuo XVIII a. pabaigos pažinusi W. A. Mozarto, G. F. Händelio, J. Reichardto, vėliau – Ch. Wielando, J. F. Dorno, T. G. von Hippelio ir kt. operas, nepaprastai mėgusi C. M. von Weberio „Oberoną“, „Euriantę“, o ypač ir R. Wagnerio mylimą „Laisvąjį šaulį“ (ši opera beveik nuolat buvo teatro repertuare; 1821 m. premjeros metu beveik visas arijas teko kartoti), gerai susipažinusi su romantiniais, istorine, mitologine tematika pagrįstais E. T. A. Hoffmanno kūriniais (operomis „Kryžius prie Baltijos jūros“, „Aurora“, „Undinė“ ir kt.), šias sudėtingas, išsilavinimo, muzikinio išprusimo bei nemažų dvasinių pastangų reikalaujančias R. Wagnerio muzikines dramas priimdavo dėmesingai, su išmanymu ir supratingumu.

Neatsitiktinai, visoje Europoje kilus didžiulei diskusijų bangai dėl R. Wagnerio kūrybos principų, Karaliaučiaus muzikų bendruomenėje taip pat kilo karšti ir aršūs ginčai. Kompozitorių, muzikos kritikų polemika vyko dėl R. Wagnerio novatoriško siekio operoje įgyvendinti vokalinės ir instrumentinės muzikos sintezę, paremtą sudėtinga, ištisine leitmotyvų sistema, atsisakant ištisinių numerių, dėl jose reiškiamų bendražmogiškų idėjų, polinkio į mistiką ir t.t. Karaliaučiaus muzikos kritikas Louisas Köhleris daug ir palankiai rašė („Hartungo laikraštis“ ir kt.) apie R. Wagnerio operos reformą, laikydamas ją „ateities meno forma“. Kritikai Eduardas Sobolewskis, Gustavas Dömpke („Rytų Prūsijos laikraštis“, „Naujasis muzikos laikraštis“ , „Dabartis“ ir kt.) atvirkščiai – apie ją atsiliepė negatyviai, nurodydami, kad tai – „kelias į aklavietę“, muzikos etalonu, kaip priešpriešą R. Wagneriui, nurodydami J. Brahmso kūrybą.

Klaipėdos teatras (įkurtas 1785 m.) muzikinius veikalus pradėjęs statyti 1820 m. (G. Rossini, W. A.Mozartas, F. Auberas, J. Elsneris, G. Paiesiello ir kt.), R. Wagnerio operos išdrįso imtis tik XX a. pradžioje; 1923–1924 m. sezone Klaipėdos (vokiečių) teatre buvo pastatytas „Skrajojantis olandas“. Nuo tada, beveik 100 metų (Antrasis pasaulinis karas, sovietinė okupacija, nepriklausomybės laikotarpis) Klaipėdos operos mylėtojai dėl įvairių bei skirtingų priežasčių neturėjo galimybės gėrėtis R. Wagnerio veikalais. Tik 2020 m. iškiliojo kompozitoriaus kūrybą į miesto muzikinę orbitą sugrąžino Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: atviroje, paslaptingoje elingo erdvėje atgijo įspūdingai pastatyta R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, diriguojama Modesto Pitrėno.

Rugpjūčio 8 d. Klaipėdos melomanai nekantriai, su jauduliu laukia naujo susitikimo su R. Wagneriu – įstabiosios operos „Lohengrinas“, kurią diriguos Gintaras Rinkevičius.