Alexander Ekman

Jaunosios kartos švedų choreografas Alexanderis Ekmanas (g. 1984 m. Stokholme) kuria šokio spektaklius, įvietinto meno akcijas ir performansus, šokio instaliacijas ir vaizdo projekcijas dramos, operos, šokio teatrams ir muziejams. Tarsi to būtų maža, įvairiais talentais apdovanotas kūrėjas neapsiriboja vien choreografija: jis dažnai savo spektakliams parenka arba pats kuria muzikinį foną, kostiumus, scenografiją, dekoracijas, režisuoja filmus ir pats filmuoja bei kuria jiems scenarijus, kalbina pašnekovus savo vedamose radijo laidose ar dokumentiniuose filmuose ir t. t. Savo choreografinį braižą menininkas apibūdina kaip „rimtai nerimtą meninę pramogą“, pastarąjį žodį siedamas ne su kokių nors ypatingų triukų demonstravimu ar pritrenkiančiu reginiu, o veikiau su tuo, kas patraukia ir padeda išlaikyti publikos dėmesį. Jo nenustygstantį temperamentą ir nepaprastai lakią vaizduotę maitina įvairiausios kūrybingumo apraiškos, paradoksai, humoras, naujovės. Savo darbuose, pasižyminčiuose greitu tempu, sąmoju ir staigia išmoningai jungiamų scenų kaita, jis dažnai pasitelkia ekstravagantiškas išraiškos priemones, kad sukurtų siurrealistinius pasaulius, skirtus visų pirma publikos pasigėrėjimui, nuostabai, kaustančius jos dėmesį, priverčiančius bent trumpam atitrūkti, pabėgti nuo kasdienės tikrovės.

A. Ekmanas šokio pagrindus įgijo Švedijos karališkojo baleto mokykloje (1994–2001). Penkiolikos metų išvyko pasistažuoti jaunimo trupėje „Europa danse“ Briuselyje, kur susipažino su iškiliausių XX a. pabaigos choreografų darbais. Profesionalaus šokėjo karjerą pradėjo Švedijos karališkajame balete (2001–2002), tačiau netrukus iš savo gimtojo Stokholmo išvyko į Hagą, kur prisijungė prie Nyderlandų šokio teatro II trupės (NDT 2) (2002–2005). Ten šoko Jiří Kyliáno, Hanso van Maneno, Nacho Duato, Williamo Forsythe’o ir kitų žymių choreografų kurtuose spektakliuose. Taip pat pasižymėjo trupės šokėjų kūrybą pristatančiame kasmetiniame projekte „Switch“, kur buvo pirmąkart įvertintas jo choreografinis talentas ir originalus stilius.

Grįžęs į Stokholmą, 2005–2006 m. šoko Cullberg trupėje, kur įvyko jo galutinis virsmas iš atlikėjo į kūrėją. Pirmasis tarptautinis pripažinimas jau choreografo amplua atėjo 2005-aisiais, kai NDT 2 kūrybinėse dirbtuvėse jo sukurtas vienaveiksmis baletas „The Swingle Sisters“ (pirmoji iš „Seserų“ trilogijos dalių), kuriame trys šokėjos pakaitom iškosti tam tikrus ritmus, pelnė Tarptautinio choreografijos konkurso Hanoveryje antrąją premiją ir kritikų pasirinkimo premiją. Kitų metų rudenį jis debiutavo kaip choreografas, scenografas, kostiumų dailininkas ir muzikos autorius, NDT 2 sukūręs „Flockwork“ (2006). 2010 m. tai pačiai trupei sukurti „Cacti“ (Kaktusai) jam atnešė pasaulinę šlovę ir iki šiol išlieka geriausiai žinomu bei dažniausiai atliekamu A. Ekmano kūriniu. Pasak choreografo, jį sukurti paskatino giliai asmeniškai jauną menininką palietusi ir įskaudinusi kritika, jos formuojama neigiama nuomonė apie šiuolaikinį šokį bei meną apskritai. „Kaktusai“ – tai choreografo atkirtis snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui ir apie jį rašantiems kritikams. Šį vienaveiksmį spektaklį Nyderlandų karalienė Beatričė įteikė dovanų Oslo operos teatrui per valstybinį vizitą Norvegijoje. Tais pat metais spektaklis buvo nominuotas prestižiniam Nyderlandų teatro ir koncertinių įstaigų vadovų asociacijos (VSCD) šokio apdovanojimui „Zwaan“ Mastrichte, o vėliau pelnė britų kritikų asociacijos „The Critic’s Circle“ Nacionalinį šokio apdovanojimą (2012) bei Londono teatrų draugijos Laurence’o Olivier apdovanojimo nominaciją (2013). Vėlesniais metais A. Ekmanas dar ne kartą sugrįžo į Hagą, kur 2011–2013 m. buvo NDT reziduojančiu choreografu ir NDT 2 trupei sukūrė šokio spektaklius „Left Right Left Right“ (2012), „Maybe Two“ (2013), „FIT“ (2018) ir „Four Relations“ (2020), o NDT 1 trupei – „Definitely Two“ (2013).

Dvidešimt dvejų nusprendęs atsidėti vien kūrybai, A. Ekmanas jau beveik du dešimtmečius dirba kaip laisvai samdomas menininkas, kurio biografijoje – apie pusšimtį bendrų projektų su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis iš viso pasaulio, neskaitant daugybės jos kūrinių perstatymų įvairiose šalyse. Tiesa, sykį jis buvo sugrįžęs į sceną kaip šokėjas: 2018 m. buvo pakviestas dalyvauti švedų kino režisieriaus Ingmaro Bergmano 100-mečiui skirtame vakare „Dancing with Bergman“ Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre drauge su savo tautiečiais choreografais Johanu Ingeriu ir Matsu Eku. A. Ekmano solo numeris „Thoughts on Bergman“ (Mintys apie Bergmaną) – keistas „užkadrinio balso“ ir šokio derinys – siūlė pažvelgti į I. Bergmaną, kaip į didį choreografą, kuriam kino kalba – tarsi muzika.

Per visą savo tarptautinę karjerą A. Ekmanas nė kiek nenutolo nuo Švedijos ir kaimyninių Skandinavijos šalių meno scenos. 2007 m. jis kūrė choreografiją Cullberg baleto trupės 40-mečio minėjimui, 2008 m. pristatė šokio instaliaciją „Glass Boxes“ su šios trupės šokėjais Stokholmo modernaus meno muziejaus „Moderna Museet“ 50-mečiui, o 2010 metais bendradarbiaujant su šia trupe pasirodė pirmasis A. Ekmano režisuotas (drauge su Martinu Steinbergu) šokio filmas „40 m Under“ (40 metrų po žeme), kurio veiksmas vyksta buvusiame Stokholmo karališkojo technologijos instituto branduoliniame reaktoriuje. 2009 m. jis sukūrė vaizdo projekcijas buvusio Cullberg baleto trupės meno vadovo Matso Eko režisuotam spektakliui „Hållplats“ pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę Stokholmo miesto teatre.

Jau dešimtmetį tęsiasi choreografo kūrybinis bendradarbiavimas su Niujorke gyvenančiu švedų kompozitoriumi Mikaeliu Karlssonu, užsimezgęs 2011 m., kai A. Ekmanas dirbo šokio dėstytoju ir choreografu garsiojoje Juilliardo mokykloje. Jų pirmas bendras darbas buvo ritminė-choreografinė kompozicija „Tuplet“ šešiems šokėjams, sukurta Niujorko trupei „Cedar Lake Contemporary Ballet“. Netrukus po premjeros 2012 m. sausį Lione (Prancūzija) šis spektaklis buvo rodomas Niujorke vykusiame labdaros renginyje „The Black Ball“, kur A. Ekmanas bendradarbiavo su viena iš ŽIV/AIDS infekuotus vaikus Afrikoje ir Indijoje globojančio fondo „Keep a Child Alive“ įkūrėjų, žinoma pop muzikos atlikėja Alicia Keys. Tais pat metais buvo sukurtas ir multimedijinis baletas apie klasikinį baletą „Tyll“ (Tiulis) Švedijos karališkajam baletui. Kitas jų bendras darbas „A Swan Lake“ (Gulbių ežeras) – viso vakaro trukmės spektaklis žymiausio P. Čaikovskio baleto motyvais, sukurtas Norvegijos nacionaliniam baletui 2014 m. – sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje ne tik dėl išskirtinės choreografijos ir šmaikščių parafrazių baleto kanono tema, bet ir dėl Oslo operos teatre sukurto dirbtinio ežero, užpildyto 6 tonom vandens. Kostiumus spektakliui kūrė žymus danų mados dizaineris Henrikas Vibskovas, tapęs nuolatiniu A. Ekmano kūrybos palydovu. Spektaklio įrašas yra išleistas DVD formatu, jo sukūrimo procesą fiksuoja kito A. Ekmano bendražygio, amerikiečių kino režisieriaus T. M. Riveso režisuotas dokumentinis filmas „Rare Birds“, kuriame atskleidžiama, kaip operos teatre buvo įmanoma įrengti ežerą. Ne mažesniu užmoju, įvairių teatro išraiškos priemonių sinteze (įskaitant šokėjų kalbamą tekstą, dainavimą, įspūdingus kostiumus, scenografiją, šviesų dizainą, filmuotą medžiagą) bei fantastinių sumanymų sceninės realizacijos masteliu pasižymi ir jų drauge sukurti baletai „Vasarvidžio nakties sapnas“ (Švedijos karališkasis operos teatras, 2015), „COW“ (Berlyno „Semperoper“, 2016), „PLAY“ (Paryžiaus „Palais Garnier“, 2017) bei „Rooms“ (Oslo operos teatras, 2017). Šie darbai sulaukė ne tik milžiniško atgarsio ir kritikų liaupsių, transliacijų įvairių šalių televizijose, bet ir prestižinių apdovanojimų: už „Vasarvidžio nakties sapną“ choreografas pelnė Švedijos MEDEA ir Såstaholmo kino ir scenos menų apdovanojimą (2015), o už „COW“ – Vokietijos nacionalinį teatro apdovanojimą „Faust“ (2016).

Tarp naujausių bendrų A. Ekmano ir M. Karlssono darbų galima paminėti „Eskapistas“ (Švedijos karališkasis baletas, 2019), holokausto temai skirtą instaliaciją „Frailty of Man“, sukurtą modernaus meno muziejui „Artipelag“ (2022 m. vasaris), ir dviejų veiksmų baletą „Hammer” (Geteborgo baletas, 2022 m. spalis). Choreografas nenutraukė savo veiklos ir per viso pasaulio teatrams bei teatralams skaudžiai atsiliepusią koronaviruso pandemiją. Per pirmąjį 2020 metų karantiną Švedijos karališkojo operos teatro atstovai pakvietė A. Ekmaną (gyvai) ir M. Karlssoną (nuotoliu iš Niujorko) vesti kūrybinę laboratoriją baleto trupės šokėjams. Dirbdami pamainomis teatre ir už jo ribų, jie su šokėjais išplėtojo gana asketišką, vien į judesį orientuotą ir nuolat kintančią choreografiją – kismą be aiškios pradžios ir pabaigos, introvertišką vyksmą, kai esame priversti nuolatos permąstyti savo idėjas ir būsenas. Darbas pamainomis, nuotoliu ir gyvai, nuolatinė būsenų ir nuotaikų kaita užkoduota šio pandemijos sąlygoms ir ribojimams adaptuoto kūrinio pavadinime „SHIFT“.

Pastaraisiais metais A. Ekmano choreografinė kūryba buvo įvertinta keliais aukščiausiais Švedijos kultūriniais apdovanojimais: dienraščio „Svenska Dagbladet“ operos ir šokio premija (2019), medaliu „Litteris et artibus“ (2021) ir Carinos Ari medaliu (2022), teikiamu asmenybėms, svariai prisidėjusioms prie Švedijos šokio raidos ir sklaidos.

Šalia choreografinės kūrybos, A. Ekmanas pastaraisiais metais aktyviai darbavosi ir kino srityje. Bendradarbiaudamas su švedų prodiuseriais, 2017 m. režisavo dokumentinį televizijos serialą „Kreativ“, kuriame jis kalbina įvairių šalių mokslininkus ir menininkus – nuo neuromokslų atstovų ir psichologų iki tokių žinomų menininkų kaip Marina Abramovič, kino režisierė Lone Scherfig, mados dizaineris Henrikas Vibskovas, choreografai Matsas Ekas ir Ohadas Naharinas, skirtingais aspektais tyrinėjančius žmogaus kūrybingumo fenomeną. Rodytas per Švedijos nacionalinę televiziją (SVT), 2018 m. valandos trukmės filmo pavidalu jis buvo pristatytas San Francisko šokio filmų festivalyje, kuriame taip pat buvo rodomas ir festivalio užsakymu drauge su bičiuliu T. M. Rievesu sukurtas trumpametražis filmas „Ekman’s Concise Guide to Natural Movement“.