Carlo Massari

Carlo Massari (g. 1984 m. Bolonijoje, Italija) – tarpdisciplininio meno kūrėjas ir atlikėjas, Italijos ir kitų šalių šiuolaikinio meno scenose daugiausia besireiškiantis kaip choreografas, judesio dramaturgas. Jis nuolat ieško naujų meninės raiškos būdų eksperimentuodamas su hibridinėmis meno formomis, šiuolaikinių scenos menų ir įvairių disciplinų samplaikomis, mėgindamas joms suteikti kuo aiškesnius, atpažįstamus pavidalus ir reikšti šiandien aktualias idėjas.

Eklektišką jo kūrybos pobūdį ir tarpdisciplinines nuostatas suformavo daugybėje persidengiančių sričių – dramos, šokio, muzikinio, fizinio teatro – įgytos žinios bei patirtis. Tarp jo svarbiausių mokytojų ir autoritetų galima paminėti tokias ryškias šiuolaikinio šokio ir fizinio teatro asmenybes kaip Malou Airaudo, Sonia Schoonejans, Michaela Lucenti, taip pat tarptautinę pantomimos trupę ir mokyklą „Theatre de l’Ange Fou“, italų šiuolaikinio šokio trupę „Aterballetto“, dainininką, dainų autorių ir aktorių Lucio Dalla, vengrų scenografą Csabą Antalį, italų teatro režisierius Walterį Le Moli, Claudio Longhi ir Pietro Luigi Floridia.

C. Massari pradėjo vaidinti teatre būdamas keturiolikos – Pietro Luigi Floridia režisuotame Bolonijos jaunimo trupės „O.T.E. Saracinesche“ spektaklyje „Džuljetos balkonas“ W. Shakespeare’o kūrybos motyvais. Tuo pat metu vaidino kitos vietinės trupės „Teatro dell‘Argine“ spektakliuose, taip pat ir paskutiniajame žymios italų aktorės ir rašytojos Barbaros Nativi režisuotame spektaklyje „Binario Morto“ („Aklakelis“), su kuriuo dalyvavo 2003-iųjų Venecijos bienalėje. Nuo 2007 m. pats ėmėsi režisuoti, pristatė savo pirmuosius spektaklius („Kafè show“, „Niente più niente al mondo“, „Anna Cappelli“). 2010 m. dalyvavo „Compagnia della Rancia“ pastatytame žymiajame miuzikle „Briliantinas“, „Teatro Comunale di Bologna“ pastatytoje XVIII a. baladžių operoje „Elgetos opera“ (rež. Lucio Dalla), tais pat metais tapo Michaelos Lucenti vadovaujamos fizinio teatro trupės „Balletto Civile“ nariu. Nuo 2014 m. ėmė bendradarbiauti su šiuolaikinio šokio teatru „Compagnia Abbondanza/Bertoni“ ir belgų trupe „Petri-Dish“, savo kūryboje jungiančia šiuolaikinio cirko, šokio, teatro ir vizualiųjų menų elementus.

2011 m. su „Balletto Civile“ trupėje sutikta bendraminte Chiara Taviani įkūrė „C&C Company“ – šiuolaikinio šokio trupę, daugiausia dėmesio skiriančią jungčių tarp šokio ir fizinio teatro, cirko ir performanso paieškoms per įvairialypę meninę raišką, apimančią ne tik judesį, šokį, bet ir dainavimą, vaidybą, videomeną bei kitus šiuolaikinių (scenos) menų elementus. Trupė nuo pat įsikūrimo organizuoja kūrybines dirbtuves tarpdiscipliniškumu besidomintiems šokėjams, menininkams ir įvairioms visuomenės grupėms, inicijuoja naujus projektus bendradarbiaudama su Emilijos-Romanijos regiono, nacionalinėmis ir tarptautinėmis institucijomis.

Trupei pavadinimą davė pirmasis jų bendras darbas „Corpo e Cultura“ („Kūnas ir kultūra“, 2011), pristatytas daugelyje tarptautinių festivalių, kūrybinių rezidencijų Italijoje, Prancūzijoje ir Meksikoje. Vėliau pasirodė jų kūrybinio tandemo išplėtota „kančios trilogija“, kurią sudaro fizinio skausmo temai skirta „Maria Addolorata“ („Švč. Mergelė Marija Sopulingoji“, 2014), apdovanota Avinjono šokio festivalio „Les HiverOclytes / Les Hivernales“ konkurso pirmąja žiuri premija (Prancūzija), Hanoverio tarptautinio choreografijos konkurso antrąja premija (Vokietija, 2014), festivalio „Tanzplatform Bern“ publikos prizu (Šveicarija, 2015) ir kt.; R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ įžangos įkvėptas ir melancholijos prigimtį tyrinėjantis „Tristissimo“ (2015), apdovanotas „Premio Roma Danza“ specialiuoju prizu už choreografiją (Italija, 2015) bei jaunųjų choreografų konkurso „Les lendemains qui dansent“ premija (Prancūzija, 2016); ir monospektaklis „Peurbleue“ („Stingdanti baimė“, 2016) apie akimirsnį, kai įkaite paimtą moterį sukausto vadinamoji „mėlyna baimė“. Dar du baimės temai skirti monospektakliai „Don’t be afraid” („Nebijok“, 2016) ir „Horror vacui“ („Tuštumos baimė“, 2017) žymėjo pokyčius trupės struktūroje ir valdyme – nuo 2017 m. jos vieninteliu meno vadovu tapo C. Massari. Tarp naujausių trupės „C&C Company“ darbų galima paminėti tris valandos trukmės spektaklius: „Beast without Beauty“ („Pabaisa be gražuolės“, 2019), įkvėptą Samuelio Becketto absurdo komedijos „Laimingos dienos“, kuriame pateikiama ciniška studija apie archetipines kenčiančio nevykėlio, menko, neišraiškingo žmogelio patiriamas būsenas ir negailestinga kova dėl išlikimo grįstus žmonių tarpusavio santykius; „Les Miserables“ („Vargdieniai“, 2020), kur keturios belytės „gulbės“ juodais korsetais ir ugniniais perukais, šokančios nematomam nuogam karaliui, kuria foną politiniam farsui apie šių dienų politkorektiškumo stereotipus ir oportunistinę visuomenę (2019 m. spektaklio eskizas buvo atrinktas dalyvauti dvimetėje programoje „Naujojo Italijos šokio platforma“ – NID Platform); ir „Right“ („Teisė“, 2021) – drastišką interpretaciją I. Stravinskio „Šventojo pavasario“ tema, kurioje plėtojama smurto prieš moteris tema, vyresnių, išmintingesnių bei galingesnių teisę spręsti už kitus. Už šio spektaklio eskizą C. Massari buvo apdovanotas Italijos jaunųjų choreografų tinklo „AnticorpiXL“ prizu „CollaborActionXL“ (2020), tais pačiais metais tapo šokio festivalio „Oriente Occidente“ nuolatiniu bendradarbiaujančiu menininku. Nuo 2019 m. jis taip pat yra šokiui gamtoje skirto festivalio „Danzare il Tramonto“ ir tarpdisciplininio atlikėjų bei kūrėjų rengimo programos „Anfibia“, įsteigtos bendradarbiaujant su Bolonijos menų fabriku „Leggere Strutture“, meno vadovas.

Kaip laisvai samdomas menininkas kūrė judesio dramaturgiją režisierių Damiano Michieletto, Silvia’os Paoli, Andrea Bernardo statomoms operoms Zalcburgo žemės teatre, „Teatro dell’Opera di Roma“ ir „Teatro Regio di Parma“, taip pat choreografiją Bolonijos festivalio, koncertinės įstaigos „Ferrara Musica“, Turino teatro baletui ir Florencijos trupės „Opus Ballet“ pastatymams.

Daugiau informacijos: https://www.ceccompany.org/