Sandra Straukaitė
Drabužių dizainerė, teatro, kino kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė (g. 1970) studijavo drabužių dizainą Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (1985–1989), vėliau Vilniaus dailės akademijoje (1989–1993). Jos kuriama mada ir kostiumai pasižymi nonkonformizmu, paradoksalumu, avangardizmu, tačiau jie visada funkcionalūs, jiems būdinga drabužių transformacija, ryškūs antimados principai. XX a. 10 deš. dizainerė dalyvavo avangardinės mados festivaliuose Rygoje, Maskvoje, Tbilisyje, Vienoje. 2010 m. Heringsdorfe (Vokietija) pelnė „Baltic Fashion Award“ už konceptualumą ir inovatyvumą madoje. 1999 m. kartu su mados dizainerių grupe „7+“ Vilniuje įkūrė festivalį „Mados infekcija“, iki šiol yra šio didžiausio kasmetinio Lietuvos mados renginio meno vadovė, formuojanti jo konceptualią, demokratišką, tarpdisciplininę kryptį. Nuo 2008 m. rengia konkursą jauniems, pradedantiems dizaineriams „Mados injekcija“.
Debiutavusi teatre su režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliu „Labas Sonia Nauji Metai“ (LNDT, 1994) ir operos teatre su to paties režisieriaus pastatyta R. Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ (LNOBT, 1995), S. Straukaitė sukūrė kostiumus daugiau kaip 40 režisierių Oskaro Koršunovo, Igno Jonyno, Živilės Montvilaitės, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Algirdo Latėno, Gintaro Makarevičiaus, Jono Tertelio, Kirsten Delholm, Gedimino Rimeikos, Nauberto Jasinsko, Daliaus Abario, Gedimino Šeduikio sukurtų spektaklių daugelyje profesionalių Vilniaus teatrų, Šiauliuose, Kaune, taip pat Rusijoje, Norvegijoje, Azerbaidžiane, Baltarusijoje. 2019 m. ji taip pat debiutavo kine, sukūrusi kostiumus I. Jonyno filmui „Nematoma“. 2022 m. sukūrė kostiumus „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos III daliai „Sutartis“ (rež. Gediminas Šeduikis).
Už kostiumus Jono Tertelio režisuotam spektakliui vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (LNDT, 2016) pelnė „Auksinį scenos kryžių“ (su visa kūrybine grupe). Taip pat yra sukūrusi kostiumų šokio spektakliams, bendradarbiaudama su choreografėmis Anželika Cholina („Eskizai po aštuonių, LNOBT, 1996) ir Agnija Šeiko bei Šeiko šokio teatru („Dykra“, 2011; „Užpustyti“, 2019; „Oneiro“, 2020; spektaklis-kelionė „Laikas NĖ(e)rimui“ Nidos – Lietuvos kultūros sostinės 2021 atidarymui; „Indigo. Das Schliemann Project“, 2022; „Flocking“, 2023). 2023 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“ (kartu su scenografe Sigita Šimkūnaite) už kostiumus spektakliams „Edžio pabaiga“ (rež. N. Jasinskas, Valstybinis jaunimo teatras) ir „Indigo. Das Schliemann Project“ (Šeiko šokio teatras). 2024 m. pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už kostiumus G. Verdi operai „Aida“ (LNOBT, 2023) ir „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, „Meno ir mokslo laboratorija“).
Iš įsimintiniausių S. Straukaitės darbų muzikiniame teatre be jau minėtų LNOBT pastatymų galima paminėti kostiumus Kęstučio Antanėlio ir Arūno Navako operai „Peras Giuntas“ (rež. I. Jonynas ir J. V. Tūras, 1997), Broniaus Kutavičiaus operai „Lokys“ (rež. J. Jurašas, 2000), Ludwigo van Beethoveno operai „Fidelijus“ (rež. O. Koršunovas, 2013 Bergeno nacionaliniame operos teatre ir 2015 LNOBT).
2018 m. prasidėjo dizainerės bendradarbiavimas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, kur ji sukūrė kostiumus Giedriaus Kuprevičiaus operai „Prūsai“ (rež. Gediminas Šeduikis, 2018), Mikio Theodorakio baletui „Graikas Zorba“ (chor. Lorca Massine, 2018), W. A. Mozarto operai „Don Žuanas“ (rež. J. Vaitkus, 2019), R. Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“ (rež. Dalius Abaris ir G. Šeduikis, 2020), C. Orffo kantatos „Carmina Burana“ pastatymui Klaipėdos elinge (rež. Dalius Abaris, 2023).
