Baleto „Legenda“ kompozitorius Antanas Jasenka: „Man simfoninis orkestras – nuostabiausias instrumentas“

„Šio baleto vizija – leisti žiūrovui panirti į savo vaizduotę skambant muzikai“, – pasakoja muziką Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre choreografo Gajaus Žmavco statomam baletui „Legenda“ parašęs kompozitorius Antanas Jasenka.
Antanas Jasenka – tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje žinomas kompozitorius, tapytojas, poetinių tekstų savo muzikai kūrėjas, režisierius, Kauno technologijos universiteto bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas. Tai vienas darbščiausių ir produktyviausių nūdienos menininkų, besireiškiančių įvairiomis meno formomis.

Kompozitorius yra septynių simfonijų, trijų operų, trijų baletų, kamerinės, vokalinės, elektroninės muzikos autorius, sukūręs muziką daugiau nei šimtui dramos ir lėlių spektaklių. Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo muzikos autorius, trijų „Auksinių scenos kryžių“ laureatas, 2015 metais pripažintas Lenkijos metų kompozitoriumi už muziką lėlių teatro spektakliui. Bendradarbiavo su choreografais Vangeliu Legakiu (Graikija), Sebastíanu Cortèsu (Vengrija), Anne Ekkens ir Pia Holden (Norvegija), Živile Baikštyte, Birute Letukaite, Agnija Šeiko, režisieriais Eimuntu Nekrošiumi, Oskaru Koršunovu ir kt.

Kompozitorius pasakoja apie naujausio savo kūrinio – dviejų veiksmų baleto „Legenda“ inspiracijas ir kūrybinį procesą. Baleto premjerą žiūrovai išvys ir išgirs jau netrukus – lapkričio 29, 30 ir gruodžio 1 d. KVMT salėje „Jūra“.

– Nuo ko prasidėjo muzikos baletui „Legenda“ kūrimas?

– Kaip visada – nuo idėjos. Po to sekė scenarijaus skaitymas, pokalbiai su choreografu, bendravimas su scenovaizdžio (kostiumų, scenografijos, vaizdo projekcijų) kūrėjais… Sukurti muziką šiam baletui mane įkvėpė legendinis karžygys, kovotojas už laisvę, kaip manoma, kilęs iš Notangos – Herkus Mantas. Muzikinė dramaturgija choreografui Gajui Žmavcui tapo atspirties tašku baleto scenarijui. Daug su juo diskutavome, domėjausi šio choreografo anksčiau sukurtais kūriniais, šokio maniera, stiliumi, išsigryninome, kokia muzika reikalinga išsikeltai temai atskleisti.
Jeigu tektų glaustai ją apibūdinti, kokia yra „Legendos“ muzika, sakyčiau, kad ji vizuali, vaizduojamoji. Ją taikliausiai apibūdintų sąvoka cinematic – tai specifinis žanras, sužadinantis stiprią emocinę reakciją ir sukuriantis ypatingą atmosferą, daugiau ar mažiau susijusią su vizualiu pasakojimu, kuris nebūtinai būdingas vien kino medijai. Tarp žinomiausių vizualios (cinematic) muzikos kompozitorių galiu paminėti Hansą Zimmerį, Johną Williamsą, Ennio Morricone, Maxą Richterį, Arvo Pärtą, Algirdą Martinaitį, Mindaugą Urbaitį, Vidmantą Bartulį, kurių sukurta muzika tapo neatsiejama nuo judančio vaizdo. Tačiau pastaraisiais metais vizuali muzika išplito ir už kino ribų – ją galima išgirsti reklaminių filmukų muzikoje, vaizdo žaidimų garso takeliuose ir netgi savarankiškuose albumuose, todėl šis žanras populiarėja ir kaip vien klausymui skirta, ir kaip galinga multimedijos priemonė.
Baleto muzikoje šį vizualų pasakojimą kuria simfoninis orkestras. Intensyvi dinamika bei stiprūs teminiai motyvai įtraukia klausytoją į savotišką emocinę kelionę. Ši muzika nėra įprasta baletui, kuriame dažniausiai skamba muzikinės temos, tam tikri garsai ar skambesiai, charakterizuojantys personažus ar veiksmo intensyvumo dinamiką. Mano sukurta muzika – tarsi veiksmo scenoje palydovė: ji dramaturgiškai susieja abstrakčius choreografinius piešinius, pabrėžia grakščią šokėjų plastiką, vidines emocijas, seka legendą, bet neprimeta jokio konkretaus istorinio siužeto ar nuorodų į veiksmo vietą. Turiu omeny, kad čia neišgirsite senųjų baltiškų dermių ar baltiškų ritmų. Tarp šiam baletui pasirinktų priemonių paminėčiau pasikartojančias struktūras (ostinato), būdingas minimalizmui, taip pat tokius pamatinius muzikos parametrus kaip konsonansas ir disonansas. Pasikartojantys temų fragmentai tokioje muzikoje suteikia begalybės jausmą, tam tikro poetiškumo.
Šiuo metu vyksta intensyvus kūrybinis procesas. Choreografui jau pateikiau keletą muzikos versijų, ją išsigryninome, radome bendrą formulę ir dirbame toliau. Stebiu baleto trupės repeticijas, vyksta dailinimai ar trūkstamų detalių kūrimas, pavyzdžiui, trūksta akcento finalui. Atrodo, viskas jau yra, trūksta tik detalių, kurias šiuo metu ir tvarkome. Kaip sakoma, „velnias slypi detalėse“ (juokiasi).

– Minėjote, kad kurti muziką jus įkvėpė Herkaus Manto istorija…

– Man ši legendinė asmenybė sukelia daug minčių. Visų pirma jis buvo karys, kunigaikštis, XIII amžiuje gynęs savo tautą nuo vokiečių. Deja, jo gyvenimas, o sykiu ir jo genties, senprūsių istorija pasibaigė tragiškai – žūtimi ir išnykimu, beveik be jokio apčiuopiamo pėdsako. Tačiau galime nutuokti, kad prūsų karžygys, kronikose minimas suvokietintu vardu Henrich Monte (vok. k.) arba Henricus Montemin (lot. k.), sprendė panašias problemas kaip ir šiandieninė Lietuva: tiek 1991 metais, tiek ir dabar. Šiandieninio karo kaimyninėje Ukrainoje akivaizdoje, kai Rusija siekia sunaikinti ukrainiečių tautinę tapatybę ir valstybingumą, aktualus ir artimas tampa Herkaus Manto noras išsaugoti savo kraštą, savo gentį. Tik šįkart pavojus kyla ne iš Vakarų, bet iš Rytų. Balete „Legenda“ Herkus Mantas nėra vaizduojamas kaip pagrindinis herojus, veikiau bandoma perteikti, kokius vidinius virsmus patiria iškili asmenybė svarbių įvykių akivaizdoje. Tai – vizija, kas galėjo būti, jeigu įvykiai būtų pakrypę vienokia ar kitokia linkme. Herkaus Manto gyvenimo vingiai, mylima moteris, vaikai, genties likimas… Labai daug temų, siūlančių savo muzikinę dramaturgiją, kurios vedamas galiu toliau fantazuoti ir susikurti daugybę galimų pasakojimų. Tą patį gali padaryti ir kiekvienas žiūrovas.
Vadinasi, iki simbolio apibendrinta Herkaus Manto figūra šiandien mums, lietuviams, tampa vėl labai aktuali. Blogio jėgos kėsinasi į mūsų teritorijas, mūsų mentalitetą, kultūrą, kalbą ir siekia priversti mus pamiršti arba išvis ištrinti mūsų tapatybę. Jeigu joms tai pavyktų, taptume mankurtais, praradusiais visus ryšius su gimtine ir savo gimine, be savimonės, be atminties – žmonėmis be šaknų, kuriuos galima lengvai „išvietinti“ ir valdyti. O „toliau – tyla“, kaip sakė Shakespeare’o Horacijus… Manau, dabar ne laikas tylėti – labai svarbu apie tai kalbėti.

– Papasakokite apie bendradarbiavimą su choreografu G. Žmavcu.

– Tai labai preciziška, talentinga asmenybė, menininkas, žinantis ko nori, disciplinuotas ir labai tolerantiškas aplinkai, vietai. Jam įdomu ir svarbu dalyvauti visuose spektaklio kūrimo procesuose. Stebėdamas repeticijas aiškiai matau, ko judesio plastikoje, kūno kalboje siekia choreografas. Tai žavi. Malonu drauge kurti ir realizuoti mūsų pasirinktą viziją.

– Jūsų sukurtą muziką atliks KVMT simfoninis orkestras. Ką Jums reiškia galimybė su juo dirbti naujajame teatre?

– Man simfoninis orkestras – nuostabiausias instrumentas. Juk klasicizmo epochoje įsitvirtinę instrumentai suteikia muzikai turtingo skambesio. Tokio efekto siekiau ir šiame balete. Minėtieji instrumentai sukuria atitinkamą tembrą, o tai yra kone svarbiausias aspektas siekiant muzikos vizualumo. Esant galimybei, kurti orkestrui tiesiog būtina. Manau, kiekvienas muzikos kūrėjas to geidžia. Man bus didelis malonumas bendradarbiauti su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru, vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrazaičiu bei dirigente Adrija Čepaite. Laukiu dienos, kai pradėsime darbą teatro repeticijų salėje ir, žinoma, scenoje. Buvau šio teatro naujojo pastato atidaryme ir galiu patvirtinti, kad šio teatro akustika tikrai labai gera. Naujas, nuostabus teatras, o tai kūrybai įkvepia ir visus čia dirbančius. KVMT baleto trupė įspūdinga – choreografas turi talentingą komandą, tad neabejoju, jog rezultatas bus puikus…

Kalbino Žaneta Skersytė

Arčio Dzerve ir Ekaterinos Chekmarevos nuotraukos