Evelina Šimelionė: „Dabar noriu tiesiog pasidžiaugti tuo, kas vyksta“

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro aktorei ir režisierei Evelinai Šimelionei šis laikotarpis dosnus kūrybinių darbų. Neseniai pristatytas jos režisuotas muzikinis spektaklis vaikams „Žvėrių karnavalas“ sulaukė didžiulio susidomėjimo – bilietai buvo išgraibstyti vos pasirodę prekyboje.

Evelina prisipažįsta, kad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jaučiasi laiminga – čia gali derinti muziką, aktorystę ir režisūrą. Tačiau už teatro durų jos laukia dar vienas sau išsikeltas iššūkis – išmokti tingėti. Net turėdama laisvą popietę ji dažniau imasi namų ruošos, o ne leidžia sau ramiai pagulėti hamake. Apie kūrybą vaikams, gyvenimą dviejų aktorių šeimoje, sūnaus Balio debiutą spektaklyje ir svajones, kurios kartais išsipildo visai netikėtai, – pokalbis su Evelina Šimelione.

– Mokėtės dirigavimo, vėliau pasirinkote aktorystę, o šiandien pati kuriate spektaklius. Kaip susiklostė toks profesinis kelias? Kada supratote, kad norite ne tik vaidinti, bet ir režisuoti?

– Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje mokiausi dirigavimo. Baigdama dvyliktą klasę, jau buvau dirigavusi ir chorui, ir orkestrui. Matyt, tada jaunas mano protas nusprendė, kad apie dirigavimą jau viską žinau (juokiasi). Norėjosi išbandyti kažką naujo. Stojau ir į džiazinį dainavimą, nepavyko, o tada išgirdau apie pramoginio scenos meno studijas kolegijoje. Taip netikėtai patekau pas legendinį režisierių Valentiną Masalskį. Turbūt likimas mane ten atvedė. O juk prieš tai visai savo giminei buvau pareiškusi, kad tikrai nestosiu į aktorinį, tikrai nebūsiu aktorė ir nelipsiu į sceną vaidinti. Štai kaip gyvenimas pasisuko!

Po bakalauro studijų su visu kursu ir dėstytoju atvykome į Klaipėdą. Tęsėme mokslus, vėliau studijavau dalyko didaktiką, mokiausi būti teatro mokytoja. Paskui pasirinkau režisūros magistrantūrą. Ir vėl pas V. Masalskį. Tęsėme savo mokslus, įkūrėme Klaipėdos jaunimo teatrą ir likome šiame mieste. Mano gyvenime viskas kažkaip natūraliai jungėsi. Muzika niekada nebuvo dingusi iš profesinio kelio, visą laiką mane lydėjo. O režisūroje atradau labai mėgstamą sritį – muzikinius spektaklius vaikams.

– Gal todėl, kad pati auginate vaikus? O gal širdyje vis dar esate vaikas?

– Nežinau, su kuo tai susiję. Ko gero, labai branginu vaikų publiką. Įdomu jai kurti. Visi tie spektakliai man labai svarbūs, jautrūs, prasmingi. Jaučiu didžiulį norą juos statyti. Net nežinau, kaip tiksliau tą jausmą įvardyti. Tiesiog patiriu didelį malonumą.

– Mažas žiūrovas iš mandagumo neapsimes, kad jam įdomu. Kokia vaikų reakcija labiausiai nustebino, prajuokino, sutrikdė, o gal net privertė ką nors spektaklyje pakeisti?

– Daugelis mano spektaklių, taip pat neseniai Muzikiniame teatre sukurtas „Žvėrių karnavalas“, yra labai gyvi. Net mūsų teatro techniniai darbuotojai kartais juokiasi: „Mes gauname vieną tekstą, o jūs scenoje visai kitaip improvizuojate, visai ką kita pasakote. Tai mums reikia jus gaudyti!“ (Juokiasi.) Bet mums būna labai smagu. Kalbiname žiūrovus, vaikai atsako, ir niekada nežinai, kokie tie atsakymai bus, kur jie tave nuves.

Vaikai nepaprastai atviri, drąsūs, imlūs. Kai jie priima mūsų siūlomas žaidimo taisykles, įsitraukia į spektaklį, į muziką, prasideda labai įdomus bendravimas. Negalėčiau išskirti vieno labiausiai nustebinusio atsakymo. Kiekvieną kartą vaikai gali pasakyti vis ką nors kita. Turi išgirsti, sureaguoti ir kartu vesti pasakojimą toliau. Tai ir yra vienas didžiausių malonumų. Niekada nežinai, kas tą dieną įvyks.

– „Žvėrių karnavalas“ – seniai žinomas kūrinys, kuriame net rimčiausi artistai gali papokštauti. Kaip sekėsi repetuoti? Reikėjo kolegas drąsinti pašėlti?

– Ne, ne, čia viską diktuoja pati medžiaga. Camille’is Saint-Saënsas „Žvėrių karnavalą“ sukūrė kaip pokštą. Pats nelaikė šio kūrinio rimta muzika ir net draudė viešai jį atlikti, kol buvo gyvas. O po kompozitoriaus mirties kūrinys labai greitai išpopuliarėjo, tapo visų mėgiamas.

Karnavalo muzika nepaprastai žaisminga, spalvinga. Man labai patinka ir spektaklyje skambančios maždaug prieš šimtą metų parašytos eilės. Atrodo, kad kalba vaikas, bet tuose tekstuose tiek humoro! Ir tokio, kurį supranta suaugusieji. Būna, vaikai į kokį pokštą net nesureaguoja, o tėvai jau kikena. Matai, kad jie suprato užslėptą mintį. Todėl spektaklyje atsiranda keli sluoksniai. Yra humoro vaikams, yra ir suaugusiesiems. O muzika patinka visiems.

Mes keliaujame per muzikos instrumentus. Girdžiu, kaip tėveliai vaikams pasakoja: „Va, pažiūrėk, čia kontrabosas, o ten obojus groja gegutę.“ Arba asilai klavišiniais instrumentais nubėga. Tėvai ir vaikai bendrauja net vykstant spektakliui. Jie vieni kitiems kažką rodo, aiškina, kartu atranda. Ir mes patys pokštaujame. Iš kengūrų, asilų, dramblių. Juk kiekvienas tas gyvūnas turi žmogiškų charakterio savybių.

Ką tuo norėjo pasakyti kompozitorius? Šiek tiek pasišaipyti iš žmonių – iš jų piktumo, irzlumo, nerangumo ar skubėjimo vien dėl skubėjimo. Kartais žmogus lekia ir pats nežino, kur ir dėl ko. Visa tai atpažįstame gyvūnų charakteriuose. Todėl tie pokštai tokie artimi.

– Gal čia ir slypi „Žvėrių karnavalo“ populiarumo paslaptis? Bilietai į spektaklius dingo vos ėmus jais prekiauti. Gal vaikai užkrečia suaugusiuosius savo džiaugsmu, o tėvai kuriam laikui pamiršta, kad į teatrą atėjo dėl savo atžalų?

– Tikrai taip. Dar labai svarbu, kad ši muzika daugeliui vaikų jau pažįstama. Yra išleistų knygų su „Žvėrių karnavalo“ muzikiniais motyvais. Vaikai jų klausosi namuose, todėl atėję į teatrą atpažįsta melodijas. Kartais mes scenoje dar tik pradedame kalbėti apie būsimą muzikinį numerį, o iš salės jau pasigirsta atsakymas.

Pavyzdžiui, prieiname prie fosilijų. Ten turi suskambėti kauliukai. Atsisukame į orkestrą ir klausiame, kas galėtų juos sugroti. Spektaklyje pasirodo toks kauliukų meistras su skrybėle. Staiga kažkas iš salės pasako: „Ksilofonas!“ Juk ne kiekvienas vaikas žino tokį instrumento pavadinimą. Bet atsiranda žiūrovų, kurie puikiai žino, kas groja tą melodiją, ir labai džiaugiasi galėdami tai pasakyti.

Arba vos užsidedu skrybėlę su balta plunksna, iš salės jau šaukia: „Gulbė!“ Vaikai atpažįsta tai, ką yra girdėję namuose. Jie tarsi sako: „Aš žinau šitą muziką! Mes su mama jos klausėmės!“ Ir tas atpažinimo džiaugsmas labai stiprus. Juo mėgaujasi ir vaikai, ir tėvai.

– Kokius punktus įrašytumėte į sėkmingo spektaklio receptą? Ar esate patyrusi, kad kruopščiai apgalvotas sumanymas nepasiteisino, o netikėtai gimusi smulkmena buvo puikiai priimta?

– Labai daug dalykų lemia spektaklio sėkmę. Nemanau, kad yra vienas receptas. Visą laiką sakome, kad reikia ieškoti vaikams aktualių temų. Kas dabar jiems įdomu? Kas svarbu? O kartais grįžtame prie paprasčiausių žvėriukų, nuostabios C. Saint-Saënso muzikos, gyvo orkestro – ir viskas puikiai veikia. Turbūt labai svarbi mūsų energija scenoje. Bendravimas su publika. Vaikams patinka, kai jie įtraukiami į veiksmą.

Daugelyje savo spektaklių nevengiu kalbinti žiūrovų. Man patinka su jais bendrauti. Tik reikia labai gerai apgalvoti, kada tai daryti, kokius klausimus pateikti. Negali tiesiog improvizuoti. Jeigu paklausi „Kodėl?“, gali sulaukti daugybės skirtingų atsakymų. Ką tada darysi? Kaip juos visus suvaldysi? Todėl klausimai turi būti labai aiškūs, kartais tokie, į kuriuos galima atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Yra tam tikrų būdų, kaip įtraukti publiką ir kartu išlaikyti spektaklio eigą.

Bet svarbiausia, kad visa kūrybinė komanda būtų užsidegusi tuo, ką daro. Žinokite, ne visiems patinka kurti vaikams. Kažkam atrodo, kad tai nerimta, kažkas gal truputį pritingi. Kuriant spektaklius vaikams reikia labai daug energijos, tvirtumo, nuoširdumo. Reikia būti čia ir dabar, pasiruošus improvizuoti, nebijoti netikėtų situacijų.

O dėl nepasiteisinusių sumanymų… premjera nėra baigtinis procesas. Būna, po jos susitinku su šviesų komanda ir sakau: „Man čia reikia kitokios šviesos. Šitą tekstą trumpiname, šitą vietą iškerpame.“ Reikia gyvo žiūrovo. Tik tada pamatai, kaip spektaklis veikia, kaip žmonės reaguoja, kur kažkas užsitęsia, kur reikia pakeisti ritmą. Kai ateina publika, pamatai dalykų, kurių per repeticijas nepastebėjai. Ir tai visiškai natūralu.

Man atrodo, kad kūryboje labai svarbu nebijoti klysti. Jeigu visada tiksliai žinotume, kaip viską padaryti, kad pavyktų, turbūt nebeliktų pačios kūrybos.

– Su vyru, aktoriumi Gyčiu Šimelioniu, kartu dirbate, vaidinate, vedate renginius. Gal ir namuose tęsiasi repeticijos? Kaip sekasi pasakyti vienas kitam profesinę pastabą, kad vakare vis dar norėtųsi kartu gerti arbatą?

– Ne, tokių pastabų, kurios trukdytų kartu gerti arbatą, mes vienas kitam nesakome (juokiasi). Labai vienas kitą palaikome. Žinoma, tam tikros darbo temos persikelia ir į namus. Ypač kai artėja didelis renginys ar premjera. Mes labai gerai jaučiame vienas kito būseną. Suprantame, kad prieš svarbų įvykį žmogus mintis skiria darbui, nors fiziškai jau yra namuose. Tada vienas kitam duodame erdvės.

Bet abu labai stengiamės, kad grįžę namo būtume su šeima. Yra vaikai, mūsų šeimos gyvenimas, džiaugsmai ir rūpesčiai. Norisi visame tame dalyvauti, o ne nuolat galvoti apie darbą. Studijų metais, pačioje profesinio kelio pradžioje, teatru gyvenome dvidešimt keturias valandas per parą. Viskas sukosi apie spektaklius, repeticijas, kūrybą. Dabar, kai jau dešimt metų esame tėvai, mokomės atskirti darbą nuo šeimos gyvenimo.

Jeigu reikia daugiau laiko pasiruošti, geriau dviem valandomis anksčiau nuvažiuoti į teatrą ir ten susikaupti, padirbėti. Grįžus namo stengtis būti su vaikais, su šeima. Labai sąmoningai to mokomės. Šeimoje prisipildai vienokių dalykų, kuriuos paskui atsineši į darbą, o darbe – kitokių, kuriuos parsineši namo. Norisi mėgautis ir vienu, ir kitu.

– „Žvėrių karnavale“ dalyvauja jūsų šeima. Su Gyčiu vaidinate, sūnus Balys įgarsino spektaklyje skambančias eiles. Kaip jam sekėsi? Ar teko mamai pabūti ir režisiere?

– Mes su Gyčiu spektaklyje esame du aktoriai, kurie sujungia visas muzikines dalis. Jų daug, jos trumputės, todėl esame tokie gyvi intarpai tarp muzikinių numerių. O Balio balsas skamba įraše.

Įdomiausia, kad spektaklyje yra tokių vietų, kur atrodo, jog mes su juo kalbamės gyvai. Viską taip sujungėme, kad žiūrovams susidaro įspūdis, jog jis kažkur čia pat. Per premjerą Balys buvo atėjęs nusilenkti. Kai kurie žiūrovai galvojo, kad jis visą spektaklį skaitė eiles gyvai iš operatorinės.

Man pačiai buvo labai įdomu, kaip jam seksis įrašyti tekstus. Jie gana sudėtingi, parašyti ne mums įprasta kalba, reikia palaužyti liežuvį. Aš su juo iš anksto individualiai nedirbau. Galvojau, kad nuėję į įrašų studiją dar padirbėsime, pasimokysime. Bet kai atėjome, tekstus įrašėme taip sklandžiai, kad net nustebau. Balys buvo puikiai pasiruošęs. Labai juo didžiuojuosi.

– Gal auga dar vienas aktorius? Juk Balys nuo mažens mato teatrą iš arti. Ar norėtumėte, kad pasirinktų tėvų profesiją?

– Reikia žiūrėti, kaip viskas klostysis. Jis pradėjo lankyti Klaipėdos vaikų operos studiją, dalyvaus ir koncerte. Balys tikrai užaugęs teatro užkulisiuose. Būna repeticijose, koncertuose, mato mūsų darbą.

Tik niekada labai jo neraginu kažkur eiti, dalyvauti, vaidinti. Matau, kaip jis džiaugiasi muzikuodamas, dainuodamas, kaip gražiai išreiškia save. Jis labai mėgsta skaityti, aiškiai kalba, jam patinka muzika. Gal tai įgimta, o gal tiesiog aplinka daro savo. Juk teatras jam pažįstamas nuo mažens.

Man atrodo, svarbiausia – užauginti gerą, darbštų žmogų. O kokią profesiją jis pasirinks, nėra taip svarbu. Niekada nesakysiu: „Tu turi būti aktorius, tu turi vaidinti šiame spektaklyje.“ Manęs irgi niekas neragino rinktis aktorystės. Mano kelias pats kažkaip susiklostė. Gal ir jo gyvenime viskas susidėlios savaime. Jeigu matysiu, kad jis eina visai kita kryptimi, palaikysiu. Man svarbiausia, kad jis būtų laimingas.

– Žiūrovai jus pažįsta iš scenos, kolegos – iš bendro darbo. O kokia Evelina namuose, kai nereikia nei vaidinti, nei režisuoti? Kas jums padeda pailsėti?

– Namuose labiausiai mokausi tingėti! (Juokiasi.) Aš tikrai nemoku tingėti. Man reikia mokytis ilsėtis. Turiu hamaką. Šiltomis dienomis mėgstu jame gulėti, skaityti. Turime terasą. Labai mėgstu kuistis darže, turiu lysvių. Mėgstu gamtą. Labai patinka nuvažiuoti prie jūros. Man to reikia, kad galėčiau atsitraukti nuo darbų.

Bet jeigu turiu namuose tik laisvą popietę tarp darbų, ilsėtis nemoku. Prisipažįstu, man reikia ilgesnio laiko, kad suprasčiau, jog dabar jau galima nieko nedaryti. O kol tai suprantu, pradedu viską šveisti! (Juokiasi.) Man atrodo, toks būdas ilsėtis yra labai moteriškas. Jeigu nori kažkur padėti savo mintis, išsiplauk grindis, nusivalyk langus – ir pailsėsi. Kai dirbi fizinį darbą, galvoje viskas kažkaip susitvarko. Darbinės mintys pasitraukia. Kai išsikuopi namus, išsišvarini, net galvoje pasidaro švariau. Taip aš ir ilsiuosi.

– Ko artimiausiu metu iš jūsų sulauks žiūrovai? Kuris būsimas darbas jau dabar neduoda ramybės?

– Muzikiniame teatre 2028 m. suplanuotas dar vienas mano spektaklis vaikams. Atrodo, iki jo dar labai daug laiko, bet jau pradedu kažką galvoti, dėliotis. Kai turi tokią didelę laiko distanciją, gali ramiau apmąstyti sumanymą, neskubėti. Labai tikiuosi, kad nuosekliai prieisime prie premjeros. Nors prieš kiekvieną premjerą vis tiek atrodo, kad laiko pritrūko! (Juokiasi.) Bet bus, viskas įvyks. Tikiuosi.

– Kalbate taip džiaugsmingai, kad norisi paklausti, turbūt tikrai esate laiminga dirbdama Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre? Kada pajutote, kad čia tikrai jūsų vieta?

– Žinote, dabar pagaunu save galvojančią, kad esu labai laiminga šiame teatre. Labai džiaugiuosi sugrįžusi. Džiaugiuosi kiekvienu renginiu, kiekviena repeticija, darbu režisierės asistentės pareigose. Turėjau nuostabią patirtį dirbdama prie miuziklo „Mamma Mia!“. Dabar turiu galimybę dirbti su barokine muzika.

Man labai gera, kad šiame teatre susijungia viskas, ką esu studijavusi ir ką mėgstu: muzika, aktorystė, režisūra. Vienu gyvenimo laikotarpiu labiau atsiskleidžia viena profesija, kitu – kita. Bet jos visos yra mano gyvenimo dalis. Dabar tikrai jaučiuosi labai laiminga.

– O kokia didžiausia dabartinė jūsų svajonė? Apie ką svajojate ne kaip režisierė ar aktorė, o tiesiog kaip Evelina?

– Atsargiai reikia svajoti… Nes svajonės ima ir išsipildo! Pastaruoju metu mano gyvenime įvyko nemažai pokyčių. Aš juk dirbu ir mokytoja. Neseniai perėjau iš vienos mokyklos į Klaipėdos Vydūno gimnaziją, kurioje mane supa labai muzikalūs vaikai, ten dėstau muzikinius dalykus. Taip pat visu pajėgumu pradėjau dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Tai gana dideli pokyčiai mano kasdienybėje. Labai sąmoningai duodu laiko šiems įvykiams susigulėti. Noriu tiesiog pasimėgauti tuo, kas vyksta. Tam irgi reikia skirti laiko. Mes kartais taip skubame prie kitų darbų, kad net nespėjame pasidžiaugti tuo, ką jau turime. Žinoma, turiu kūrybinių minčių, pagalvoju apie naujus pastatymus, gal tik asmeninių svajonių šiuo metu neturiu. Aš dabar noriu džiaugtis tuo, kas vyksta. O kas bus toliau, žiūrėsime.

Žaneta Skersytė