Kompozitorius Arvydas Malcys apie M. K. Čiurlioniui skirtą baletą: pakylėti ir suteikti tikėjimą

Balandžio 26-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) vyks dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakaras „Hommage à Čiurlionis“, skirtas M. K. Čiurlionio 150-ajam jubiliejui paminėti.
Pirmoje dalyje – vienaveiksmis šokio spektaklis, kuriame KVMT baleto trupė, skambant kompozitoriaus Arvydo Malcio sukurtai muzikai, įgyvendins Editos Stundytės choreografinius sumanymus. KVMT orkestrui diriguos spektaklio muzikos vadovas ir vyriausiasis teatro dirigentas Tomas Ambrozaitis.
Antroje vakaro dalyje KVMT baleto artistai patys taps choreografais – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernatas Blay Boschas (Ispanija) ir Mantas Ūsas – pristatys šokio kompozicijas pagal specialiai jiems Yanos Shliabanskos (Ukraina), Dylano Iuliano (Italija), Kristijono Lučinsko, Donato Bielkausko, Jono Raudoniaus, Andriaus Stakelės (Lietuva) sukurtą elektroninės muzikos garso takelius.
Apie pasiruošimą pirmoje vakaro dalyje premjeros laukiančiam šokio spektakliui ir jam sukurtą muziką pasakoja kompozitorius Arvydas Malcys.

– Kuo jums svarbi šio spektaklio premjera?
– Kiekvieno naujo kūrinio gimimas ir atlikimas kompozitoriui yra dar vienas žingsnis pirmyn. Kompozitorius dažnai yra priklausomas nuo atlikėjų – jų interpretacijos, profesionalumo, požiūrio į jo idėją. Juk nuo premjeros sėkmės priklauso tolesnis kūrinio gyvavimas.
Tikiu teatro orkestro ir jo vadovo profesionalumu. Baleto premjera Klaipėdoje nuteikia pozityviai – mačiau keletą šokio spektaklių ir esu sužavėtas stipria baleto trupe. Be abejo, imponuoja nauja teatro salė ir gera jos akustika.

– Ar tai pirmas jūsų kūrinys, dedikuotas M. K. Čiurlioniui?
– Esu redagavęs, instrumentavęs keletą Čiurlionio nebaigtų rankraštinių klavyrų, skirtų simfoniniam orkestrui. Taip pat esu redagavęs ir simfoniniam bei styginių orkestrams instrumentavęs keliolika fortepijoninių preliudų. Bet kad kūrinys būtų konkrečiai skiriamas Čiurlioniui ar apie Čiurlionį – tai pirmas kartas.

– Kuo Čiurlionio kūryba jus labiausiai žavi ir kaip ji atsispindi jūsų muzikoje?
– Mūsų sampratoje Čiurlionis dažnai iškyla kaip į savo vizijas paniręs vienišius, atsiskyrėlis. Tačiau jo gyvenimas buvo labai aktyvus. Varšuva, Leipcigas, Sankt Peterburgas, Praha, Dresdenas, Niurnbergas, Miunchenas, Viena, kelionės į Krymą, Kaukazą, Austriją, Latviją. Anot amžininkų, tai buvo plačių pažiūrų žmogus, turėjęs humoro jausmą ir romantinį polėkį. Jis domėjosi astronomija ir matematika, fizika ir chemija, istorija, geologija ir numizmatika. Mane labiausiai domino, ką Čiurlionis jautė, kuo domėjosi, apie ką svajojo, kaip girdėjo muziką, ko troško. Manau, kad Čiurlionis yra tarsi lietuvių meno kertinis akmuo, atspirties taškas kiekvienam menininkui. Gaila, kad pasaulis dar neatrado Čiurlionio – jo emocinė ir psichologinė būsena dar mažai ištyrinėta ir išdiskutuota.
Iš baleto scenų, skirtų Menininko išgyvenimams, bandžiau muzikoje perteikti jo rašytų laiškų nuotaiką – nerimą, drovumą, savęs neigimą, fantazijas, sapnus ir haliucinacijas. Čiurlionis turėjo sveikatos sutrikimų, pasireiškiančių stipria nuotaikų kaita – nuo pakilios, su padidėjusiu aktyvumu, maksimaliu užsidegimu, grandioziniais planais ir nemiga, iki depresijos, savęs nuvertinimo, kankinančios baimės, nusivylimo ir apatijos… Deja, menininkas gyvas būdamas nesulaukė įvertinimo ir pripažinimo.

– Ar KVMT prašymu sukurtame kūrinyje yra tiesioginių aliuzijų į Čiurlionio muziką ar tapybą?
– Tiesioginių aliuzijų ar citatų baleto muzikoje nėra. Baleto struktūroje svarbūs keli akcentai, muzikinės dramaturginės kulminacijos: tai menininko dialogai studijoje su pačiu savimi ir svarbus įvykis Lietuvos kultūros istorijoje – Pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymas Vilniuje 1907 metais. Per muziką pabandžiau išreikšti menininko jausmus ir mintis, svajones ir nusivylimus, kančias ir džiaugsmus.

– Kaip vyksta pasiruošimas šokio spektakliui? Kokie buvo didžiausi iššūkiai?
– Į orkestro repeticijas dar nesu kviečiamas, laiko iki premjeros dar yra… Aišku, kai girdėsiu ir matysiu bendras orkestro ir baleto repeticijas, galėsiu geriau įsivaizduoti galutinį rezultatą.
Šokio kalba galima be žodžių išreikšti tai, kas neišsakoma, neapčiuopiama… Šokyje paliekama daugiau laisvės, daugiau erdvės vaizduotei nei literatūriniame tekste, filme ar dramos spektaklyje. Bandžiau perteikti alinantį menininko dialogą su pačiu savimi, jo vizijas, karštligiškas paieškas, blaškymąsi, nepasitikėjimą savimi. Baigęs rašyti baleto muziką, palinkėjau ramybės jo neramiai sielai…

– Kaip vyksta bendradarbiavimas su choreografe Edita Stundyte? Kiek muzika lemia choreografinius sprendimus?
– Per mūsų susitikimus bandžiau perteikti, papasakoti Editai baleto muzikos idėją ir nuotaiką. Kiekvieną numerį aptarėme atskirai: kodėl tokia orkestro instrumentuotė, ritmas, tempas, niuansai, spalva, dinamika…
Rašydamas muziką baletui, girdi ir matai visą spektaklio struktūrą. Tačiau, kai muzika atiduodama į choreografo rankas, viskas prasideda iš naujo. Baletas yra tas meno žanras, kuriame muzika ir šokis persipina ir papildo vienas kitą.

– Kokią žinutę norite perduoti žiūrovams kaip kūrėjas?
– Mano tikslas – panardinti klausytoją į nevaldomą emocijų tėkmę, pažadinti svajones ir fantazijas, pakylėti ir suteikti tikėjimą… Baleto artistams linkiu, kad plastinė šokio kalba turėtų turtingą emocinį turinį, o žiūrovams – palaimingai panirti į šį muzikos ir šokio reginį.

Kalbino Žaneta Skersytė