KARALIUS RODŽERIS
3 veiksmų opera, atliekama lenkų kalba
Gdansko (Lenkija) Baltijos operos teatro gastrolės Klaipėdoje
Libreto autoriai: Jarosław Iwaszkiewicz, Karol Szymanowski
Pirmasis pastatymas: 1926 m. birželio 19 Varšuvos Didžiajame teatre
Premjera Gdansko Baltijos operos teatre: 2022 m. spalio 1 d.
Vieno iškiliausių lenkų kompozitorių modernistų Karolio Szymanowskio (1882–1937) sukurta opera „Karalius Rodžeris“ (1918–1924) priskiriama prie svarbiausių XX a. repertuaro kūrinių – visų pirma dėl unikalios meninės vertės ir plačių interpretavimo galimybių, traukiančių viso pasaulio operos režisierius. Po premjeros Varšuvos Didžiajame teatre 1926 m. šis kritikų išliaupsintas, tačiau publikos gan santūriai dėl muzikinės kalbos naujumo ir sudėtingumo sutiktas K. Szymanowskio kūrinys ilgainiui tapo dažniausiai pasaulio scenose skambančia lenkiška opera. Maždaug nuo XX a. 9 dešimtmečio pabaigos, kai 1998 m. Simonas Rattle’as vainikavo savo vadovavimą Birmingamo miesto simfoniniam orkestrui „Karaliaus Rodžerio“ koncertiniais atlikimais žymiajame Londono cikle „BBC Proms“ ir Zalcburgo festivalyje, o šio atlikimo įrašą kitais metais išleido kompanija EMI, opera išgyvena tikrą atgimimą. Vien pastaraisiais dešimtmečiais ji sulaukė pastatymų ir koncertinių atlikimų prestižinėse Brėgenco festivalio (rež. David Pountney, 2009), Madrido „Teatro Real“ (rež. Krzysztof Warlikowsky, 2011), Bilbao ABAO operos teatro (rež. Michał Znaniecki, 2012), Londono Karališkojo „Covent Garden“ operos teatro (rež. Kasper Holten, 2015), Varšuvos Didžiojo teatro (rež. Mariusz Treliński, 2000, 2018), Berno operos (rež. Ludger Engels, 2019) scenose, daugelyje kitų Europos (Palermo, Štutgarto, Amsterdamo, Edinburgo, Paryžiaus, Niurnbergo, Prahos, Stokholmo, Brėmeno), JAV (Niujorko, Los Andželo, Detroito, Bafalo, Santa Fė), Australijos (Sidnėjaus, Melburno) operos teatrų ir koncertų salių.
Paties K. Szymanowskio ir jo tolimo giminaičio Jarosławo Iwaszkiewicziaus libretu sukurtoje vadinamojoje „sicilietiškoje dramoje“ vaizduojamas asketiško viduramžių krikščionių pasaulio, kurį reprezentuoja XII a. Sicilijos karaliaus Rodžerio II dvaras ir Bažnyčia, susidūrimas su egzotiškuoju Orientu bei atvirą juslingumą ir gyvenimo džiaugsmą aukštinančios pagonybės pasauliu, kurį operoje reprezentuoja Piemuo. Tokiu pavadinimu opera buvo kuriama šešerius metus, įkūnydama kompozitoriaus žavėjimąsi helenistine Antikos ir arabiška-bizantiška Artimųjų Rytų kultūra, kurios pėdsakų jis aptiko savo kelionių po Siciliją metu. Nors „tos prakeiktos“ operos rašymas kompozitoriui nesidavė lengvai ir greitai užbaigiamas, vėliau jis pripažino, kad tai buvo geriausias jo kada nors sukurtas kūrinys – jo opus magnum.
Poetinis libreto simbolizmas remiasi Kristaus ir Dioniso kulto sugretinimu. Tarp gausių pasakojimo metaforų ir simbolių iškyla svarbiausias kūrinyje karaliaus Rodžerio sielos pasaulis, kupinas prieštaringų jausmų ir skausmingų vidinių konfliktų. Iš pažiūros nepavojingas, jaunas ir dieviškai gražus Piemuo kelia pavojų Bažnyčios mokymui ir nusistovėjusiai pasaulio tvarkai, bet jo skleidžiama nauja religija traukia minias. Jo žavesiui neatsispiria ne tik karalienė Roksana, bet galiausiai ir pats karalius. Jo sielą drasko ir mintis jaukia konfliktas tarp karališkų pareigų ir slapo, „uždrausto“ potraukio savo pavaldiniui Edrisiui, o Piemuo pasiūlo galimybę ištrūkti iš šio ydingo rato, pažinti savo tikrąją prigimtį ir atsisakyti gyvenimo, paremto galia bei žiaurumu.
Tai opera apie tikėjimą ir tris jo apraiškas: institucinę Bažnyčią, spontanišką garbintojų judėjimą ir individualų žmogaus ryšį su Dievu. Joje taip pat reflektuojama Platono idėja apie žmogaus prigimtinį harmonijos ir gyvenimo pilnatvės siekį, o sykiu ir platoniškajam idealizmui prieštaraujančios, bet kompozitoriui ypač imponavusios Friedricho Nietzshe’s idėjos apie regimybės, iliuzijų viršenybę virš skausmingo, chaotiško gyvenimo tiesos, tragedijos gimimą iš apoloniškojo ir dionisiškojo pradų sąveikos.
Nenuostabu, jog tokius plačius intelektinius bei meninius horizontus aprėpiančioje operoje nėra aiškaus siužeto. Kiekvienas iš trijų veiksmų („Bizantiškasis“, „Rytietiškasis“ ir „Helenistinis“) remiasi ta pačia statiška dramaturgine schema (laukimas–atvykimas–išvykimas), kurioje atsiskleidžia skirtingos veikėjų emocijos, nuostatos ir konfliktai. Tuo tarpu libreto poetiškumą perteikianti muzika kuria nerealumo pojūtį ir sustiprina jį ilgomis bei lėtai besiplėtojančiomis vokalinių partijų linijomis, ekspresyvia, jausminga melodika, rafinuotomis orkestro faktūromis ir subtiliomis skambesio spalvomis. Monografiją apie K. Szymanowskio gyvenimą ir kūrybą („K. Szymanowski. Liryka i ekstaza“, 1997) parašęs lenkų muzikologas Tadeuszas A. Zielińskis tokį operos muzikos stilių apibrėžė „slaviškojo ekspresionizmo“ sąvoka. O minėtasis seras Simonas Rattle’as šios operos muziką vaizdžiai palygino su „įmantriais kvepalais“.
Lietuvoje ši opera lig šiol skambėjo tik koncertinių versijų pavidalu: 2023 m. ją dusyk (Pažaislio festivalyje ir LVSO 35-ojo sezono pradžios koncerte) atliko Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Lietuvos ir užsienio solistai, Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ (vad. Vytauto Miškinio) bei Kauno valstybinis choras (vad. Roberto Šerveniko).
Gdansko Baltijos operos teatre gastrolės Lietuvoje finansuojamos iš Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos programos „Įkvepianti kultūra“, kuria siekiama populiarinti įdomiausius lenkų kultūros reiškinius užsienyje.
Rėmėjas:
