Kodas MKČ

Autorius: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

M. K. Čiurlionio kūrinių koncertas

Žiūrėti atlikėjus ir datas

Apie
Kūrybinė grupė

Prisidėdamas prie LR Vyriausybės programos, skirtos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms pažymėti, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato išskirtinį ir labai lauktą koncertą. Teatro scenoje skambės Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro ir choro drauge su Klaipėdos koncertų salės choru „Aukuras“ atliekami Čiurlionio simfoniniai kūriniai – kantata „De profundis“ mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui ir simfoninės poemos „Miške“ bei „Jūra“.

Pasak šią programą diriguosiančio teatro vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, „Čiurlionio kūriniai – tai muzika, atskleidžianti tautos dvasią, pasakojanti apie gamtos didybę ir žmogaus jausmus. Mums svarbu perteikti šios muzikos esmę – ją išgirsti, pajusti, įsileisti į save. Čiurlionis sugeba garsais perteikti vėją, jūros bangas, miško alsavimą. Kiekvienas jo kūrinys – tai muzikinis paveikslas, kupinas polėkio, dramatiškų kulminacijų ir emocinės galios.“

„Girios ir jūros, tai mūsų orkestrai“, – rašė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) savo Varšuvos laikų bendramoksliui ir artimam bičiuliui Eugeniuszui Morawskiui-Dąbrowai. Dar prieš tai konstatuodamas jis jau buvo įstabiai įkūnijęs muzikinius abiejų gamtos stichijų paveikslus savo žymiausiose partitūrose orkestrui – simfoninėse poemose „Miške“ ir „Jūra“. Turbūt neatsitiktinai kalbėdamas apie įkvėpimo šaltinius, kompozitorius užsiminė ir apie orkestrą.

Orkestras buvo tiesiog užvaldęs jaunojo muziko vaizduotę nuo pat pirmųjų muzikos mokslų laikų (1889–1893) kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Oginskio Plungės dvare įsteigtoje orkestro mokykloje ir tarnybos simfoniniame orkestre, kuriame jis grojo fleita. Remiamas kunigaikščio, Čiurlionis baigė muzikos studijas Varšuvos muzikos institute (1894–1899) ir Leipcigo konservatorijoje (1901–1902), tapdamas pirmuoju profesionaliu lietuviu muziku ir kompozitoriumi. Abiejuose didmiesčiuose jis pagal galimybes lankėsi koncertuose, godžiai gėrė girdimuosius mėgstamų kompozitorių – Richardo Wagnerio, Ferenco Liszto, Piotro Čaikovskio ir kt. – muzikos įspūdžius, savarankiškai studijavo Hectoro Berliozo, Richardo Strausso instrumentuotes. Nors sumanymų kurti orkestrui Čiurlionis turėjo daug ir įvairių (jį domino ne tik tuo metu populiarus programinis simfonizmas, bet ir sceninė, draminė muzika, ką liudija drauge su sužadėtine Sofija Kymantaite 1908 m. pradėta kurti opera „Jūratė“), likimas jam pašykštėjo realių paskatų ar progų rimčiau, nuosekliau tam atsidėti. Per savo neilgą gyvenimą Čiurlionis neišgirdo gyvai atliekant nė vieno savo orkestrinio kūrinio. Daugelis sumanymų liko eskizuose, klavyrinėse versijose ar jų fragmentuose, o užbaigtos orkestruoti patitūros arba pražuvo istorijos verpetuose (ir šiandien žinomos tik iš kitų darytų nuorašų), arba yra praradusios savo pirmykštį vaizdą po daugybės vėlesnių redakcijų, įvairių „patobulinimų“, bandymų jo muziką kaip nors „sušiuolaikinti“ ar pritaikyti esamai konjunktūrai.

Pirmuoju Čiurlionio simfoniniu kūriniu laikytina kantata „De profundis“ mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui, sukurta kaip diplominis darbas baigiant Varšuvos muzikos institutą. Tekstu jai buvo pasirinkta lenkų Renesanso poeto Jano Kochanowskio iš lotynų kalbos išversta 130-oji psalmė, nors kantata lenkų kalba niekuomet nebuvo atlikta. Lietuviško kantatos teksto autorius nėra žinomas. Planuotos mažiausiai trys kantatos dalys pagal visas psalmės eilutes, tačiau užbaigta ir pilnai instrumentuota buvo tik pirmoji. Kūrinio nuotaika, pasak Vytauto Landsbergio, „pakili, niūriai patetiška“, o „ekspresija grindžiama žodžių bei situacijų psichologinėmis prasmėmis“. Kompozitorius pats atliko kantatos premjerą Vilniuje 1908 metais, diriguodamas savo vadovaujamam „Vilniaus kanklių“ chorui su fortepijono pritarimu. Su orkestru ji pirmą kartą nuskambėjo jau po kompozitoriaus mirties 1913 metais taip pat Vilniuje, diriguojant lenkų dirigentui Adamui Wyleżińskiui. Vertėtų prisiminti, kad Klaipėdoje šią kantatą savo repertuare turėjo dirigento Kazio Kšano vadovaujamas Klaipėdos liaudies operos simfoninis orkestras ir choras.

Tuo tarpu simfoninė poema „Miške“ (baigta instrumentuoti 1901 m. balandį ir dedikuota Morawskiui) tapo pirmuoju savarankišku neseniai studijas Varšuvos muzikos institute baigusio kompozitoriaus kūriniu. Spiriamas bičiulio, Čiurlionis jau po termino pateikė ją grafo Maurycy’aus Zamoyskio organizuotam konkursui, tikėdamasis laimėti piniginę premiją ir taip finansuoti savo tolesnes studijas Leipcigo konservatorijoje. Deja, konkurse kūrinys gavo tik rekomendaciją – nepasisekė gauti nei premijos, nei galimybės išgirsti savo kūrinį, atliekamą orkestro duris naujai atvėrusioje Varšuvos filharmonijoje. „Miške“ pirmą kartą nuskambėjo 1912 m. Sankt Peterburge, kompozitoriaus mirties metinėms paminėti organizuotame autoriniame koncerte. Poema ir šiandien žavi klausytojus joje išreikšto jausmo tikrumu, gamtos didybės, ramybės alsavime tarsi vėjelis išsisklaidančių žmogaus siekių, sielvarto, ilgesio ar nerimo atspindžiais.

Simfoninės poemos „Jūra“ sukūrimo istorija buvo mažiau nulemta išorinių aplinkybių, bet veikiau ženklino vidinius Čiurlionio virsmus – iš muziko į dailininką. Turbūt dėl to jos sumanymas buvo brandinamas (ar veikiau išpildymas atidėliojamas) gana ilgai – net ketverius metus nuo 1903 iki 1907 m. Poema sukurta simfoniniam orkestrui su vargonais – neoromantikų pamėgtai sudėčiai, kurią Čiurlionis galėjo nugirsti Richardo Strausso poemoje „Taip kalbėjo Zaratustra“, paties autoriaus diriguotoje Varšuvoje 1903 metais. Savitai sonatos formą traktuojanti, lietuvių liaudies dainų intonacijomis ataidinti, išradingai instrumentuota, melodinę bei ritminę kompozitoriaus išmonę demonstruojanti poema neabejotinai užima centrinę vietą Čiurlionio kūrybiniame palikime. Jos premjeros taip pat teko palūkėti: poema buvo pirmą kartą atlikta prabėgus 25 metams po Čiurlionio mirties, šiai sukakčiai skirtame koncerte Valstybės teatre 1936 metais, diriguojant Baliui Dvarionui. Tąkart „Jūros“ partitūrą, jau kiek paredaguotą minėto Morawskio, dar peržiūrėjo kompozitorius Vytautas Bacevičius. Teatro salėje nesant vargonų, premjerai jis aranžavo vargonų partiją variniams pučiamiesiems. Dar po dvidešimties metų, 1956-aisiais, partitūrą dar kartą redagavo kompozitorius Eduardas Balsys. Jo atlikta poemos redakcija (tiesa, likusi be 46 taktų iš originalios Čiurlionio partitūros) šiandien yra dažniausiai koncertų salėse atliekama „Jūros“ versija, skambėsianti ir šiame koncerte.