Lohengrinas
3 veiksmų operos koncertinis atlikimas
Libreto autorius Richardas Wagneris pagal Wolframo von Eschenbacho riterinį romaną „Parcifalis“ (1210)




I veiksmas
Saksų karalius Henrikas atvyksta į Brabanto kunigaikštystę paraginti jos gyventojus prisidėti prie kovos su germanų gentis puldinėjančiais priešais. Jis randa juos likusius be vado, kamuojamus politinės nesantaikos ir pilietinių neramumų. Brabanto didikas grafas Frydrichas fon Telramundas pasakoja karaliui, kad gulėdamas mirties patale Brabanto kunigaikštis patikėjo jam globoti sosto įpėdinius Elzą ir Gotfrydą su sąlyga, kad jis vesiąs Elzą ir globosiąs Gotfrydą iki pilnametystės. Tačiau Gotfrydas dingo, o Elza įtariama jį nužudžiusi. Todėl Telramundas vedė fryzų karaliaus Radbodo dukterį Ortrūdą (iš tiesų tai ji apkerėjo mažąjį sosto paveldėtoją Gotfrydą, pavertusi jį gulbe).
Savo ir sutuoktinės vardu jis pareiškia teisę į kunigaikštystės sostą, karaliaus akivaizdoje apkaltina Elzą brolžudyste bei ryšiais su slaptu meilužiu. Karalius sutinka būti teisėju ir iškviečia Elzą. Užuot pasiteisinusi dėl jai mestų kaltinimų, Elza meldžia aukščiausiojo pagalbos ir pasakoja karaliui savo sapną, kuriame jai pasirodęs gynėjas – riteris švytinčiais šarvais. Nesant brolžudystės liudininkų, karalius paskelbia, kad bylos baigtį lems Dievo valia: išteisinta bus ta pusė, kurios gynėjas laimės dvikovą. Telramundas sutinka pats ginti savo teisę į sostą, o karaliaus šauklys keliskart kviečia pasirodyti Elzos gynėją. Tačiau niekas nepasirodo. Elza klupodama meldžia Dievo malonės.
Pagaliau pasirodo gulbės traukiama eldija upe atplaukiantis riteris. Jis pareiškia esąs Dievo siųstas Elzos gynėjas. Ši pripažįsta riterį savo gynėju ir pažada už jo ištekėti. Mainais už riterio ištikimybę Elza sutinka su sąlyga niekada neklausti nei jo vardo, nei kilmės. Telramundas pralaimi dvikovą, bet nepažįstamasis dovanoja jam gyvybę.
II veiksmas
Išvaryti iš kunigaikščio pilies, Telramundas su Ortrūda klausosi tolumoje skambančios pokylio muzikos. Ortrūda prisipažįsta Telramundui, kad ji, fryzų karaliaus duktė, laikosi pagonių tikėjimo ir užsiima kerėjimu. Ji stengiasi pakurstyti Telramundo pasiryžimą siekti sosto, o pati atskleidžia siekianti atkurti Brabante savo tautos pagonių tikėjimą. Tuo tarpu Telramundas dėl savo nesėkmės dvikovoje kaltina Ortrūdą, nes ji tvirtino mačiusi, kaip Elza nuskandino savo jaunėlį brolį. Tačiau Ortrūda tikina vyrą, kad jo pralaimėjimą lėmusi ne Dievo valia, o burtai. Ji aiškina, kad burtai netektų galios, jeigu riteris būtų priverstas atskleisti savo vardą arba jam būtų nupjautas piršto galiukas.
Kadangi riterio vardo gali paklausti tik Elza, Ortrūda sumano, kaip pasėti jos mintyse abejonės grūdą. Ortrūda užkalbina ją, auštant pasirodžiusią balkone. Kol Elza leidžiasi atidaryti pilies durų, Ortrūda meldžia pagonių dievų – Votano ir Frėjos – pagalbos. Ortrūda maldauja Elzos užtarti Telramundą ir užsimena, kad stebuklingai jos gelbėti atvykęs nepažįstamasis taip pat stebuklingai, netikėtai gali ir išvykti. Tačiau Elzos tikėjimas tvirtas.
Išaušus rytui karaliaus šauklys paskelbia, kad Telramundas ištremiamas, o Brabanto karūna atitenka Elzos vyrui, kuris ir ves brabantiečius į mūšį. Toks karaliaus sprendimas papiktina keturis Brabanto didikus. Telramundas pasisiūlo jiems į vadus.
Elza ruošiasi tuoktuvėms su riteriu. Jai žengiant į bažnyčią, Ortrūda pareiškia, kad šis garbingas titulas turėtų priklausyti jai, nes jos neteisingai apkaltintas vyras yra kilmingas, tuo tarpu apie būsimą Elzos vyrą ir jo kilmę niekas nieko nėra girdėjęs. Ji reikalauja Elzos paklausti savo vyro vardo ir kilmės, nes jis privalo atskleisti savo galios šaltinį, antraip gali paaiškėti, kad jis esąs apgavikas.
Telramundas, apšaukęs riterį raganiumi, taip pat teiraujasi jo vardo, bet jis turi teisę jį atskleisti tik Elzai. Telramundas šnabžda Elzai, kad jeigu ji leistų nupjauti nepažįstamojo piršto galiuką, jo paslaptis būtų atskleista ir jis jos niekada nepaliktų. Elza nepaklauso patarimo ir kartu su nepažįstamuoju, kuris įsako Telramundui su Ortrūda pasišalinti, įžengia į bažnyčią.
III veiksmas
Po tuoktuvių Elza ir riteris įžengia į nuotakos miegamąjį skambant vestuvių chorui. Jiedu pirmąkart lieka vieni ir išpažįsta savo meilę vienas kitam. Tačiau netrukus Ortrūdos pasėta abejonė ima leisti daigus: jųdviejų džiaugsmą ima temdyti Elzos skundai, kad jai taip miela girdėti savo vardą, tariamą jo lūpomis, o ji negalinti pavadinti savo vyro vardu. Prisideda ir būgštavimai, kad vyras ją paliksiąs. Ji regi viziją, kaip gulbė grįžta jo pasiimti, ir pagaliau užduoda jam draudžiamą klausimą. Įsiveržia Telramundas su savo šalininkais. Riteris jį nužudo ir liepia didikams nunešti nužudytojo kūną karaliui. Tada jis pakviečia Elzos damas, kad šios aprengtų valdovę, o Elzai pasako, kad atsakys į jos klausimą karaliaus akivaizdoje.
Karalius dėkoja Brabanto žmonėms už jų pagalbą kovoje su užpuolikais. Įnešamas Telramundo kūnas. Paskui jį įeina Elza su vyru. Jis pareiškia karaliui negalėsiąs vesti Brabanto vyrų į mūšį. Karalius jį pripažįsta nekaltu dėl Telramundo mirties. Riteris praneša karaliui, kad Elza sulaužė savo pažadą. Nors jis teisina Elzą, esą ši buvo priversta užduoti uždraustąjį klausimą apgaule, jis vis dėlto privaląs į jį atsakyti: jis yra Lohengrinas, karaliaus Parsifalio – vieno iš šventojo Gralio riterių – sūnus, nešiojantis šventojo Gralio karūną, atsiųstas apginti neteisingai apkaltintos merginos. Kadangi jo tapatybė buvo atskleista, pagal šventojo Gralio riterių įstatus, jis privaląs nedelsdamas grįžti namo. Pasirodo gulbė ir Lohengrinas atsisveikina su Elza, sakydamas, kad jeigu būtų galėjęs pasilikti, jos brolis Gotfrydas būtų sugrįžęs, nes jis yra gyvas. Lohengrinui lipant į valtį, pasirodo Ortrūda. Ji džiūgauja, kad Lohengrinas išvyksta ir kad Gotfrydas, jos paverstas gulbe, nebeatvirs į žmogų. Brabanto žmonės apkaltina ją raganavimu. Lohengrinas priklaupia maldai, o baigęs nuima gulbei nuo kaklo grandinę ir ši atvirsta į Gotfrydą. Lohengrinas paskelbia jį Brabanto valdovu. Supratusi, kad visos jos užmačios žlugo, Ortrūda nusiskandina. Iš dangaus nusileidęs balandis užima gulbės vietą ir išgabena Lohengriną į šventojo Gralio pilį. Elzai iš sielvarto plyšta širdis ir ji parpuola ant žemės bedvasė.