ORFĖJAS PRAGARE
2 veiksmų operetė, atliekama lietuvių kalba
Libreto autoriai: Hector Crémieux, Ludovic Halévy
Libretą iš prancūzų k. vertė Virginijus Pupšys ir Audronė Grigienė-Olejniczak
Kaip danguje, taip ir žemėje. Šią patarlę patvirtina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistų pirmą kartą uostamiesčio publikai papasakota operetės „Orfėjas pragare“ istorija (ši viena populiariausių Jacques’o Offenbacho operečių Lietuvoje buvo pirmą kartą pastatyta režisieriaus Ginto Žilio Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 1997 metais). Operetės kūrėjai – kompozitorius J. Offenbachas ir libreto autoriai Ludovicas Halévy bei Hectoras Crémieux – pirmieji po savo pirmtakų Jacopo Peri (jo 1600 m. sukurta „Euridikė“ – pirmoji išlikusi opera!), Giulio Caccini, Claudio Monteverdi, Christopho Willibaldo Glucko ir Josepho Haydno rimtųjų operų išdrįso pasikėsinti į antikinio mito apie Orfėją ir Euridikę neliečiamybę, jo siužetu sukūrę ironišką pamfletą. Jų Orfėjas – visai ne dievo Apolono sūnus, o paprastas provincijos muzikos mokytojas, kurio talentu ir nesibaigiančiu čirpinimu virtusiomis pastangomis pagriežti pačią gražiausią pasaulyje melodiją nė kiek nesižavi sutuoktinė – nusivylusi namų šeimininkė Euridikė. Tad jis nė kiek nenusimena, kai jo muzikavimo neapsikentusią žmoną apgaulės būdu pagrobia jos meilužis – žemės ūkio ir bitininkystės dievu Aristėju apsimetęs pomirtinio pasaulio valdovas Plutonas. Tačiau įvykdyti šeimyninę priedermę – susigrąžinti žmoną – Orfėjui liepia Viešoji nuomonė, antraip grasinanti sužlugdyti jo reputaciją ir karjerą konservatorijoje. Olimpe juos pasitinka iš nuobodulio į visokias nedorybes įnikusių dievų ir deivių kompanija, įtartinai primenanti imperatoriaus Napoleono III laikų išoriškai elegantišką, rafinuotais malonumais besimėgaujančią, bet nuo dykinėjimo gerokai pavargusią ir patvirkusią aristokratiją…
XIX a. antroje pusėje Napoleono III Antrosios imperijos laikų (1852–1870) Paryžius iš tiesų buvo klestintis modernus miestas ir pramogų pasaulio centras. Imperatorius inicijavo didžiąją Paryžiaus centro rekonstrukciją, kurios metu buvo griaunami viduramžius menantys pastatai ir nutiestos plačios magistralinės gatvės – tokios kaip Luvrą su tuo metu pastatytais Garnier operos rūmais jungiantis Operos prospektas ar Eliziejaus laukų alėja. Naujai atsivėrusiose erdvėse statomuose operos, operetės, dramos, komedijų teatruose vyko intensyvus teatrinis gyvenimas, kuriame aktyviai dalyvavo ne tik aristokratai, turtingesni miestiečiai, bet ir jų išlaikomos vadinamojo demimondo atstovės – kurtizanės, kokotės, prostitutės. Po vakarinių vaidinimų pramogos tęsėsi kabaretuose, lošimo namuose ir pokylių salėse (neretai ir viešnamiuose), kur nuo XIX a. 5 dešimtmečio išpopuliarėjo tuomet amoraliu laikytas šokis kankanas. Ryškių pokyčių bei papročių laisvėjimo ženklų buvo galima pastebėti ir socialinėje srityje: po imperatoriaus įvykdytų reformų prancūzų darbininkams buvo suteikta teisė streikuoti, burtis į taikius susirinkimus, moterims – teisė stoti į universitetus.
„Naujųjų laikų“, „progreso“ dvasia atsispindi ir šioje siautulingoje, sarkastiškoje pasakoje apie šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo peripetijas, kurias užbaigia visus nesutarimus užglaistantis, džiugesį nešantis finalinis kankanas, kompozitoriaus pavadintas „pragarišku galopu“. Būtent ši J. Offenbacho operetė, pirmąkart suvaidinta 1858 m. kompozitoriaus įsteigtame Paryžiaus bufonų teatre (Théâtre des Bouffes-Parisiens) kaip dviejų veiksmų „komiška opera“ (opéra bouffon) ir vėliau išplėsta iki keturių veiksmų „operos-fejerijos“ (opéra féerie) su daugybe baletinių scenų, pastatyta 1874 m. Paryžiaus Gaîté teatre, „įteisino“ ir dar labiau išpopuliarino anuomet dėl perdėm atviro erotiškumo oficialiai draustą garsųjį Prancūzijos kabaretų šokį kankaną.
Pasak „Orfėjo pragare“ pastatymo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre muzikos vadovo ir dirigento Tomo Ambrozaičio, „kompozitoriaus tikslas kuriant šią operetę buvo scenoje pasijuokti ir galbūt net įkąsti to meto „valdžiažmogiams“, kurie nebuvo itin palankūs teatrui. Vaizdas čia – lyg kreivų veidrodžių karalystėje, viskas „Orfėjuje“ išversta į kitą pusę. Veiksmo tempas, scenų kaita žaibiški, dainininkai ne tik dainuoja, bet ir greitakalbe beria kalbamą tekstą, svaidosi ironiškomis replikomis. Offenbachas žengia su saliutais ir viską nupučia savo kelyje“. Jam antrina ir spektaklio režisierė Rūta Bunikytė: „vizualiai liekama arti pasakiško vaizdo, tik dievus nuleidžiame ant žemės: jie avi batus, dėvi kostiumus, skrybėles. Gal vienas kitas turi ragus, kanopas ar uodegą, bet jų poreikiai ir būdo bruožai yra žmogiški. Juos galime įžvelgti tiek kokiame politike, tiek kaimyne, tiek savyje. Geriausia komedija ta, kai valandą juokiesi iš to, kas vyksta scenoje, o apsivilkęs paltą susivoki žvelgęs į teatro sceną lyg į save veidrodyje. Euridikę galime palyginti su šiuolaikine moterimi, geidžiančia turėti daug sekėjų „Instagrame“, nemėgsčia buities, nenorinčia sėdėti prie puodų ir lakstyt paskui vyrą, kuris nerodo jai jokio dėmesio“.
Jacques‘o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ pastatymu Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiko muzikinio teatro ištakų uostamiestyje 200 metų jubiliejų. Jos autorius J. Offenbachas (1819–1880) – žydų kilmės violončelės virtuozas, kompozitorius ir dirigentas, laikomas operetės žanro pradininku, įkvėpusiu patį operečių karalių Johanną Straussą – gimė sinagogos kantoriaus šeimoje Kelne, kuris anuomet priklausė tai pačiai Prūsijos karalystei, kuriai priklausė ir Mėmelandas – Klaipėdos kraštas. Tiesa, keturiolikos įstojęs į Paryžiaus konservatoriją, J. Offenbachas likusią gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje, būtent čia sukūrė beveik 100 operečių ir vienintelę savo operą „Hoffmanno pasakos“. Yra žinoma, kad ši opera XX a. pradžioje, tarpukariu buvo rodoma Klaipėdos vokiečių muzikiniame teatre. Pirmaisiais pokario metais, Klemenso Griauzdės rūpesčiu įkurtame Klaipėdos muzikinės komedijos teatre 1947 m. buvo pastatyta J. Offenbacho operetė „Perikola“. O gerokai vėliau, 1985 m. jau Klaipėdos liaudies operos teatras pristatė „Hoffmanno pasakų“ pastatymo premjerą, vainikavusią ilgą teatro trupės formavimosi ir profesinio augimo etapą.
I VEIKSMAS
1 paveikslas: Euridikės mirtis. Prologe pasirodžiusi Viešoji nuomonė skelbiasi esanti patobulinta antikinio teatro choro versija – simbolinis personažas, moralės sergėtoja. Jos darbas – paaiškinti žmonėms, kaip jie turėtų elgtis, jei vadovautųsi protu, įvardyti, kas kaltas, o kas teisus. Savo vyrui neištikima moteris turėtų jos pasisaugoti, lygiai kaip ir svetimoteriauti linkęs vyras… Prieš pasišalindama Viešoji nuomonė pristato pagrindinę spektaklio veikėją – Euridikę – ir primena, kad ji viską stebės iš už kulisų, visada pasirengusi įsikišti į veiksmą kaip „dievas iš mašinos“.
Vaizdinga vietovė Tėbų apylinkėse. Euridikė dainuoja apie jos liūdną kasdienybę nušvietusią meilę kaimynystėje gyvenančiam piemeniui ir bitininkui Aristėjui. Slapčia nuo savo vyro Orfėjo ji palieka lauko gėlių puokštę prie mylimojo durų. Tuo tarpu Orfėjas, pats susižavėjęs jauna nimfa, iš tolo pastebi Euridikę, bet jos neatpažįsta. Pakerėtas dailios moters figūros, jis smuiku ima griežti aistringą melodiją manydamas, jog tai jo mylima piemenaitė. Tačiau geriau įsižiūrėjęs atpažįsta savo žmoną… Sutuoktiniai susiginčija, Euridikė reikalauja skyrybų. Ją siutina vyro abejingumas jai ir aistringas pasišventimas savo menui – nuobodžioms eilėms ir nuolatiniam čirpinimui jos nekenčiamu smuiku. Euridikė prisipažįsta mylinti Aristėją. Tuo tarpu Orfėjui rūpi jo reputacija ir karjera Tėbų konservatorijoje. Jis stengiasi nutildyti maištaujančią žmoną ir atsikeršija grieždamas savo genialų kūrinį – koncertą smuikui. Maža to, Orfėjas įspėja Euridikę pasisaugoti mažo siurprizo, kurį jis paslėpęs ten, kur ji susitikinėjanti su savo meilužiu… Euridikė išskuba perspėti Aristėjo, manydama, kad pavydus sutuoktinis paspendė jam žabangas.
Pasirodo avių kaimenės apsuptas Aristėjas ir užtraukia pastoralinę dainelę apie gyvenimo kaime malonumus. Netrukus paaiškėja, jog iš tiesų tai piemeniu pasivertęs mirusiųjų karalystės valdovas Plutonas. Euridikė vis dar nuoširdžiai tiki, kad Orfėjas sumanė atsikratyti jos meilužio Aristėjo ir perspėja, kad šis pasisaugotų. Apsimetėlis Plutonas rodo Euridikei, kad jokio pavojaus nėra, ją prisivilioja ir pabučiuoja. Piemuo atvirsta į dievą Plutoną, jo bučinys mirtinas, bet Euridikei net mirtis neatrodo baisi, kai jos mylimasis – pats pomirtinio pasaulio valdovas.
Sugrįžęs Orfėjas randa Plutono surašytą Euridikės atsisveikinimo raštelį. Jis nesitveria džiaugsmu pagaliau atsikratęs nemylima žmona. Tačiau tokį vyro abejingumą tuoj pat pasmerkia iš aukštybių pasigirdę choro balsai ir vėl pasirodžiusi Viešoji nuomonė. Ji pagrasina sugriauti Orfėjo akademinę karjerą, jeigu jis neparodysiąs gero pavyzdžio ateities kartoms: jis turįs keliauti paskui žmoną ir maldauti Jupiterio sugrąžinti ją į gyvųjų pasaulį. Orfėjas nenoromis paklūsta ir leidžiasi įtikinamas, kad garbė svarbiau už meilę.
2 paveikslas: Olimpas. Olimpo kalne susirinkę dievai miega, išvarginti nuobodulio, apsvaigę nuo nektaro su ambrozija ir dievo Morfėjo siunčiamų sapnų. Juos pabudina deivės Dianos riksmas. Jai sužeidė širdį jaunas medžiotojas Akteonas, nepasirodęs sutartoje vietoje prie šaltinio. Didžiam Dianos pasipiktinimui jos tėvas Jupiteris prisipažįsta pavertęs Akteoną elniu, kad šis nekompromituotų dukters, medžioklės ir skaistybės deivės statuso. Saugodamas jos reputaciją bei mitologijos garbę jis sakosi paskleidęs gandus, jog ji pati jo paprašiusi nubausti Akteoną už mirtingajam nederamą elgesį. Jis ragina pabudusius dievus ir deives bent jau išlaikyti padorumą, nes juos nuolat stebi mirtingieji. Šie atsikerta, kad kam jau kam, o Jupiteriui nedera rodyti geros moralės pavyzdžio. Jis piktinasi „nepagrįstais“ šeimynykščių kaltinimais ir teigia nuolat sulaukiantis skundų bei įtarimų: Olimpo dievai skęsta nuodėmių liūne, o jam dar tenka kęsti ir nuolatinį žmonos pavydą… Dabar ji jam pavydi mirtingosios gražuolės Euridikės, kurią pagrobti iš gyvųjų pasaulio, jos manymu, įsakė jos vyras. Jupiteris kratosi atsakomybės ir sako pasiuntęs Merkurijų pašniukštinėti, kas galėtų būti už tai atsakingas. Jeigu jo įtarimai pasitvirtintų, kaltininkai būsią nubausti, o jo santuokinė ištikimybė išteisinta.
Pasirodo dievų pasiuntinys Merkurijus ir praneša Plutono karalystėje radęs nesibaigiančią linksmybę, tačiau neaptikęs paties pragaro valdovo. Jis grįžęs vos prieš valandą po kelių savaičių viešnagės žemėje su nuostabaus grožio moterimi. Jos vardas Euridikė. Junona džiūgauja – pagaliau jų šeimyniniai reikalai taisosi, o Jupiteris laukia į Olimpą pasiaiškinti iškviesto Plutono. Jis kaltina Plutoną pagrobus Orfėjo žmoną, šis pataikauja tėvui ir išsisukinėja, pašiepdamas tobulai blankią gyvenimo Olimpe kasdienybę. Pakurstyti gandų apie pragaro linksmybes Olimpo dievai ir pusdieviai sukyla prieš vyriausiojo dievo tėvo tironiją – beskonę ambroziją ir šlykštų nektarą kasdieninį, pasibaisėtiną Olimpo nuobodulį. Jupiteris klausia, ar jo vaikams ne gėda sekti paskui tokį nusikaltėlį kaip Plutonas, pagrobusį žmoną iš mirtingojo. Dievai primena pačiam Jupiteriui daugybę nesantuokinių meilės ryšių, dainuoja linksmus kupletus apie jo mitologinius meilės nuotykius. Tačiau dievams toliau aiškintis šeimyninius santykius sutrukdo į Olimpo kalną užkopęs Orfėjas su Viešąja nuomone.
Dievai surimtėja ir pasitinka atvykėlius visa savo didybe. Orfėjas, primygtinai spiriamas Viešosios nuomonės, nuolankiai prašo Jupiterio grąžinti jam žmoną. Jis užtraukia gerai žinomą ariją apie pagrobtą Euridikę, kuri tik suerzina dievų klausą. Užuot tęsęs jis įvardija pagrobėją – tai Plutonas. Jupiteris įsako Plutonui grąžinti Euridikę Orfėjui, o kad jo aukščiausioji valia būtų įvykdyta, pats žada vykti į pragarą. Dievai prašosi vykti kartu ir, vedami Jupiterio, visi leidžiasi į Plutono karalystę vaduoti Euridikės.
II VEIKSMAS
1 paveikslas: Arkadijos karalius. Plutono valdose įkalinta Euridikė nuobodžiauja, jau beveik ima ilgėtis savo vyro. Jos prižiūrėti paskirtas požemių valdovo tarnas Stiksas, nuolat apgirtęs nuo Letos vandens, bando jai meilintis, be perstojo dainuodamas kupletus apie senus laikus, kai pats buvo Arkadijos valdovas. Jis teisinasi turįs nuolat gurkšnoti, kad užmirštų savo didingą praeitį ir susitaikytų su dabartimi, kai turįs paklusti Plutono įsakymams, kuriuos čia pat pamirštąs… Išgirdęs triukšmą, Stiksas skubiai paslepia Euridikę kitame kambaryje.
Į požemių karalystę nusileidęs Jupiteris reikalauja, kad Plutonas parodytų jam Euridikę. Plutonas toliau išsisukinėja ir, užuot vykdęs paliepimą, siūlo surūkyti taikos pypkę. Jis liepia Stiksui užrakinti ir saugoti nuo rūkalų apsvaigusį Jupiterį. Tačiau tarnui nepavyksta jo sulaikyti. Vis dar apkvaitęs jis klaidžioja po Plutono valdas ir aptinka Euridikę. Manydamas, kad jis yra musė, prisistato jai zvimbdamas. Euridikei patinka toks vaidmenų žaidimas ir ji pasiduoda nepažįstamojo meilinimuisi. Jupiteris atskleidžia savo dievišką tapatybę, žada ją išgelbėti ir nusinešti į Olimpą, nes pats jos geidžia. Euridikė sutinka: kaip gali mirtinga moteris nenorėti to, ko geidžia dievas?
2 paveikslas: Puota pragare. Olimpo dievai puotauja pragaro pokylių salėje. Tarp jų – ir bakchante apsirėdžiusi Euridikė, daina pašlovinanti dievą Bakchą. Jupiteris vis bando tyliai pasprukti su Euridike, bet kaskart jo planus sutrukdo kvietimas šokiui. Jupiteris temoka šokti nuobodų senovinį menuetą. Visi toliau lėbauja ir linksminasi, įsisuka pragariškas galopas. Staiga pasigirsta Orfėjo smuiko melodija. Pasirodęs Orfėjas vėl kreipiasi į Jupiterį. Šis nenoromis sutinka grąžinti jam Euridikę, bet su viena sąlyga: kad ir kas nutiktų, jis privaląs išsivesti žmoną iš pragaro į ją nėkart neatsigręžęs. Viešoji nuomonė akylai stebi, kad Orfėjas laikytųsi vyriausiojo dievo nurodymo.
Nenorėdamas paleisti Euridikės, Jupiteris paleidžia žaibą. Po Orfėjo kojomis nukrinta žiežirba, jis atsisuka į Euridikę, pasigirsta griaustinis… Euridikė grįžta linksmintis į dievų puotą. Viešoji nuomonė nepatenkinta, tačiau Orfėjas visiems laikams atsikrato žmonos. Plutonui Euridikės irgi jau gana, taigi visi lieka patenkinti ir laimingi vėl šoka.
Kas yra slaptasis operetės ginklas?
