PULKO DUKTĖ
2 veiksmų komiška opera, atliekama prancūzų kalba su kalbamaisiais intarpais lietuvių kalba
Libreto autoriai: Jules-Henri Vernoy de Saint-Georges, Jean-François Bayard
Kalbamuosius intarpus į lietuvių k. vertė Virginijus Pupšys
Italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797–1848) opera „Pulko duktė“ jau beveik du šimtmečius karaliauja garsiausiose pasaulio scenose. Pelnęs šlovę tėvynėje ir už jos ribų savo komiškomis operomis ir istorinėmis dramomis „Ana Bolena“ bei „Liučija di Lamermur“, G. Donizetti, kaip ir jo amžininkai, bel canto stiliaus kūrėjai Gioachino Rossini bei Vincenzo Bellini, mėgino įsitvirtinti viename didžiausių to meto Europos operos centrų – Paryžiuje. Ir jam puikiai sekėsi: per dvejus savo gyvenimo čia metus (1838–1840) jis sugebėjo gauti užsakymus ir pristatyti savo kūrybą visuose keturiuose Prancūzijos sostinės operos teatruose.
1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės Liepos 14-osios proga. Opera netruko pelnyti publikos simpatijų ir kitose šalyse. Įdomu tai, kad XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusios Klaipėdos miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).
Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo bei aktorinių sugebėjimų. Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti nepaprastai spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmajame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje „tenorų Everestu“.
Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga. Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.
Pristatydama šią operą Lietuvos publikai, režisierė Jūratė Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962). „Kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei. Antrame veiksme pagrindinė operos veikėja Mari iš karo lauko sąlygų Alžyre persikelia į rūmus Paryžiuje, kur tampa trapesnė ir pažeidžiamesnė, nors aplinka čia saugesnė ir gražesnė. Tuo tarsi paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams“, – apie savo idėjas pasakojo režisierė. Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku. Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus.
Romantiškų jausmų peripetijas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje įkūnija geriausi teatro solistai bei kviestiniai dainininkai, choro ir baleto artistai. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.
APDOVANOJIMAI
„Auksinis scenos kryžius“ (2022-03-27, Vilnius) operos solistei Linai Dambrauskaitei už Mari vaidmenį
„Pagauk bangą“ (2022-04-10, Klaipėda) operos solistei Ritai Petrauskaitei už Mari vaidmenį
I veiksmas
1962-ieji, Alžyras. Artėja Alžyro karo pabaiga. Prie lauko terasoje susirinkusių prancūzių, būgštaujančių dėl galimos Alžyro Nacionalinio išsivadavimo fronto pergalės ir su tuo susijusių pasekmių kolonistams, prisijungia įsibaiminusi markizė de Berkenfyld. Ji planuoja grįžti į savo pilį Prancūzijoje, lydima liokajaus Hortenzijaus. Pasklidus žiniai, kad Prancūzija rengiasi pasirašyti paliaubų sutartį, baimė ir įtampa auga. Markizė taip susijaudinusi, kad liokajui tenka ją gaivinti uostomąja druska. Ji įpareigoja Hortenzijų pasirūpinti saugumu ir viską suruošti kelionei. Damos pasišalina į apartamentus.
Panikos apimtas Hortenzijus bando nepastebėtas prasmukti pro arabų kvartalą ir atlikti jam pavestą užduotį. Tačiau netikėtai pasirodęs Prancūzijos armijos 21-ojo pulko seržantas Sulpicijus išgąsdina liokajų ir jis ruošiasi sprukti. Seržantą tai pralinksmina, nes jo ketinimai kuo taikiausi – jis tikina įvesiąs mieste tvarką. Jam įkandin įeina Mari – našlaitė, kurią pulko kariai rado kovos įkarštyje ir užaugino kaip savo dukterį. Užaugusi mergina liko jame tarnauti kaip maisto, drabužių ir atsargų tiekėja. Sulpicijus džiaugiasi ją matydamas ir klausinėja, kas tas nepažįstamasis, su kuriuo ją matė pulko kariai. Vos jai prasitarus, kad tai Tonijas – jaunas alžyrietis, kareiviai įveda jaunuolį, suimtą už tai, kad šniukštinėjo aplink stovyklą. Mari maldauja kareivių jo nebausti, nes andai jis išgelbėjęs jai gyvybę – pagavo bekrentančią nuo aukšto skardžio į prarają. Kareiviai dėkoja jam, vadina jį draugu. Jie ragina Mari užtraukti pulko dainą. Pasigirdus būgno tratėjimui, Sulpicijus išsiveda savo karius, kartu pasiimdamas ir Toniją.
Tačiau šis sugeba nuo jo pasprukti ir grįžta pas Mari. Ji paaiškina Tonijui, kad norėdami būti kartu, jie turėtų gauti visų pulko „tėčių“ palaiminimą. Tonijas prisipažįsta mylįs Mari ir abu jaunuoliai dainuoja meilės duetą.
Sugrįžęs Sulpicijus užtinka įsimylėjėlių porelę, seržantas įsako Tonijui nedelsiant pasišalinti, tarp jų įvyksta barnis. Mari, supykusi ant Sulpicijaus, išbėga įkandin jaunuolio.
Pasirodo markizė su savo liokajumi ir prašo seržanto palydos, kad galėtų saugiai tęsti kelionę į Berkenfyldo pilį. Išgirdęs šį pavadinimą, seržantas prisimena jį matęs laiške, rastame kartu su kūdikiu mūšio metu. Markizė pasakoja, kad jos sesuo buvo ištekėjusi už prancūzų armijos kapitono ir jų duktė dingo karo metu. Paaiškėja, kad Mari yra seniai pradingusi markizės dukterėčia. Mari labai nustemba, sužinojusi, kad markizė yra jos teta. O šią nemaloniai nustebina šiurkščios merginos manieros ir kareivinių žodynas, tad prašo jos vykti kartu ir mokytis jos luomo panelei priderančio elgesio. Mari priešinasi jos valiai, tačiau nieko nebegali pakeisti ir sutinka išvykti.
Kad būtų arčiau mylimosios, Tonijas nusprendžia įstoti į 21-ąjį pulką. Jis tikina savo naujuosius pulko draugus, kad myli Mari ir prašo jos rankos. Jie sutinka, tačiau Sulpicijaus pranešta žinia, kad Mari išvyksta gyventi pas savo tetą visus pribloškia. Mari ateina atsisveikinti su Toniju ir savo mylimu 21-uoju pulku.
II veiksmas
Svetainė Berkenfyldo pilyje, Prancūzija. Jau keletą mėnesių Mari gyvena markizės pilyje. Markizė nutarė ištekinti Mari už hercogo de Krakentorpo ir pakvietė seržantą Sulpicijų, kad padėtų įkalbėti Mari tekėti. Siekdama, kad Mari atsikratytų savo stačiokiškų manierų, markizė pasamdo šokių mokytoją, o ir pati moko ją gražaus dainavimo. Tačiau Sulpicijaus akivaizdoje ji negali susilaikyti, ir vietoj sentimentalios dainelės užtraukia pulko dainą. Seržantas mielai prie jos prisijungia. Markizė nusivylusi, tačiau vestuvės artėja ir ji privalo išsiųsti likusius kvietimus svečiams, todėl, patikėjusi Mari Sulpicijaus globai, trumpam išvyksta.
Hortenzijus praneša Sulpicijui, jog kažkoks kareivis prašo su juo pasikalbėti. Likusi viena, Mari beveik susitaiko su savo likimu, bet išgirsta karišką muziką ir su džiaugsmu pasitinka savo mylimą pulką. Kartu su juo atvyksta ir Tonijas, už drąsą paaukštintas į karininkus. Jis užsimena Mari iš savo pažįstamo burmistro sužinojęs paslaptį, kurios jis kol kas negalįs atskleisti. Mari ir Tonijas prašo Sulpicijaus užtarti juos prieš markizę.
Ateina markizė, Tonijas prašo Mari rankos, pasakoja rizikavęs dėl jos savo gyvybe. Bet markizė atsainiai atmeta jo prašymą. Tada Tonijas atskleidžia žinąs, jog ji niekada neturėjusi dukterėčios. Markizė liepia jam pasišalinti, o Mari nedelsiant eiti į savo kambarį.
Likusi dviese su Sulpicijum, ji prisipažįsta, kad Mari jai ne dukterėčia, o nesantuokinė duktė. Kadangi ji negalinti teisėtai paveldėti jos titulo ir turto, markizė sutarusi dėl jos vedybų su kilmingu ir turtingu jaunikiu.
Į pilį atvyksta jaunikio motina – kilminga našlė hercogienė de Krakentorp derėtis dėl vedybų sutarties. Notaras patvirtina aptartą sutartį ir praneša, jog vakare beliks ją tik pasirašyti. Į pilį renkasi svečiai, atvyksta ir kilmingoji hercogienė, tačiau Mari vėluoja… Markizė, patekusi į nepatogią padėtį, prašo Sulpicijaus įkalbėti Mari ateiti ir pasirašyti sutartį.
Įeina Mari su Sulpicijum, kuris jai ką tik atskleidė visą tiesą apie markizę. Ji neslepia nusivylimo savo motina, taip ilgai slėpusia nuo jos tiesą, bet sykiu supranta, jog dabar tiesiog privalo pasirašyti vedybų sutartį. Tačiau paskutinę akimirką triukšmingai į ceremoniją įsiveržęs Tonijas ir pulko kariai praneša visiems susirinkusiems, kad Mari buvo jų maisto tiekėja ir yra šauniojo 21-ojo pulko duktė. Ši žinia iš pradžių papiktina kilmingus svečius, bet vėliau juos pakeri Mari nuoširdumas, kai ji pasakoja apie savo dėkingumą ją užauginusiems kareiviams. Markizę taip pat sujaudina Mari pasiaukojimas ir paklusimas jos valiai, tad ji leidžia savo dukteriai tekėti už to, kurį myli – Tonijo. Įžeista hercogienė de Krakentorp išskuba iš pilies. Visi džiūgauja, dainuodami „Valio Prancūzijai!“
Po premjeros. „Pulko duktės“ žaismingas skrydis į vokalo viršukalnes
Po premjeros. Klaipėdos muzikinio teatro staigmena operos mėgėjams
21-asis pulkas pagaliau atvyko į Lietuvą!
