TŪKSTANTIS IR VIENA NAKTIS
2 veiksmų operetė, atliekama lietuvių kalba
Libreto autoriai: Leo Stein, Karl Lindau
Muzika: Ernsto Reitererio redakcija pagal Johanno Strausso II operetę „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“ (1871)
Pirmasis pastatymas: 1906 m. birželio 15 d. Vienos „Theater an der Wien“
2025-aisiais visam Vakarų muzikos pasauliui ir ypač muzikos sostinei Vienai švenčiant „valso karaliaus“ Johanno Strausso sūnaus (1825–1899) 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato Lietuvoje iki šiol dar negirdėtą šio kompozitoriaus operetę.
Penktąją dešimtį įpusėjusio ir lengvosios muzikos atlikėjo bei kūrėjo šlovę Vienos salonuose jau užsitarnavusio Strausso ambiciją kurti scenai žinomai pakurstė didžiulį ažiotažą visoje Europoje ir už jos ribų nuo XIX a. vidurio kėlęs Jacques’o Offenbacho paryžietiškų operečių populiarumas. Vos šešeriais metais vyresnis Offenbachas šioje srityje gerokai aplenkė Straussą – ne tik pora dešimtmečių, bet ir kūrinių skaičiumi: Strausso plunksnai priklauso vos 16 užbaigtų operečių, lyginant su beveik šimtu operetės žanrui priskiriamų kūrinių Offenbacho kūrybiniame palikime. Nepaisant to, tokie iki šiol teatrų scenose nuolat statomi jo kūriniai kaip „Šikšnosparnis“ (1874) ar „Čigonų baronas“ (1885) neginčytinai laikomi ankstyvosios vienietiškos operetės etalonu. Jų ilgaamžiškumą ir iki šiol neblėstantį populiarumą veikiausiai lėmė savitas, išsyk atpažįstamas Strausso muzikos stilius – savotiškas jo kūrinių poetiškumas ir valiūkiškas, nepašaipus humoras, tarsi iš gausybės rago srūvančios pagavios melodijos, kuriose dar juntamas ryšys su austrų ir vokiečių tradicine muzika, ir gaivus šokių muzikos užtaisas, lengvai užkrečiantis publiką noru linguoti, dainuoti, šokti ar ploti į taktą.
Pirmuoju užbaigtu Strausso veikalu scenai tapo trijų veiksmų operetė „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“, kurios premjerą 1871 m. vasarį publika išvydo Vienos teatre. Libretą jai parašė pats Vienos teatro direktorius Maximilianas Steineris, nors žinoma, kad po jo pavarde slėpėsi visas būrys libretistų – lyg iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos apie Ali Babą, kurios siužetą jie mėgino pritaikyti operetei. Operetės premjera kompozitoriui tapo dar vienu triumfu, šįsyk – teatro scenoje. Tuo tarpu libretas pasirodė akivaizdžiai silpnas, beveik iš karto imta jį perrašinėti ir visaip tobulinti. Tad operetei netrukus prilipo ir šmaikštesnis apibūdinimas – „Indigo ir keturiasdešimt libretistų“.
Sėkmingiausiu bandymu tapo Steinerio jaunėlio sūnaus Gáboro iniciatyva atlikta nauja redakcija, kuriai visiškai naują libretą parašė patyrę dramaturgai Leo Steinas ir Karlas Lindau, o muziką iš originalios Strausso operetės perdėliojo bei aranžavo teatro dirigentas Ernstas Reitereris. 1906 m. birželio 15 d. Vienos teatro scenoje pastatyta „naujoji“ Strausso operetė įgijo ir naują pavadinimą – „Tūkstantis ir viena naktis“, nors jos siužetas dar labiau nutolo nuo savo literatūrinio šaltinio. Publikai ji buvo aptakiai pristatyta kaip „rytietiška operetė fantastiniu, sapnišku siužetu su ištaigingomis baletinėmis scenomis ir dainomis.“
„Tūkstančio ir vienos nakties“ sultonas Šachrijaras čia virto iš kelionių po Vakarų šalis sugrįžusiu ir savo Rytų šalyje civilizacijos naujoves pasiryžusiu diegti sultonu Suleimanu, o jo mylimoji Šecherezada – paprasta valstiete Leila, kurią sultonas trokšta vesti, bet tariasi ją praradęs amžiams, nes ši nenorėjusi savo meile dalintis su jo haremo damomis. Sultono širdį drasko dilema: kad susigrąžintų mylimąją, jis turi pakeisti Mahometo nustatytą tvarką ir imtis reformų, arba susitaikyti su tuo, kad prieš Leilos valią ją teks uždaryti savo hareme. Tad sultonas, padedamas savo sekretoriaus Edino, imasi reformų: ketina panaikinti vergovę ir daugpatystę, suteikti savo žmonėms daugiau laisvių. Leila taip pat trokšta Suleimano meilės, ir padedama savo dėdės burtininko Ormuzio panardina jį į sapną. Ji pasakoja jam pramanytą istoriją: esą ji ištekėjusi už žvejo Mosu, panašaus į Suleimaną lyg du vandens lašai. Šalyje kyla neramumai dėl diegiamų reformų, joms priešinasi imperijos didžiūnai ir haremo damos. Suleimanas sumano apsikeisti su Mosu vietomis, kad galėtų išvengti didžiūnų keršto ir mėgautis Leilos meile. Kai Mosu sugaunamas bandydamas bėgti iš rūmų paskui žaviąją Edino žmoną vienietę Valę, Leila jo viešai išsižada. Galiausiai ji gali džiaugtis laime dviese su Suleimanu.
Klaipėdos scenoje šios operetės sceninį pavidalą kuria tarptautinė menininkų komanda, kuriai vadovauja muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė ir iš Vienos atvykstantis patyręs muzikinio teatro režisierius ir choreografas Leonardas Prinsloo. Režisierius pasakoja matęs daugybę šios operetės versijų, pasakojančių vis kitokias istorijas, tad mėginęs užčiuopti jos esmę: „Vienur ji politizuota, kitur nukelianti į senovę. Tokias skirtingas interpretacijas turbūt lemia tai, kad jos kertinis jos konfliktas – tai dviejų kultūrų, civilizacijų susidūrimas. Tačiau mūsų interpretacijoje operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai tiesiog pasaka, kurios veiksmas vyksta išgalvotoje Rytų šalyje. Spektaklis bus itin vizualus, jame derės įvairių epochų stiliai.“ Ištaigingas spektaklio dekoracijas kuria Kanarų salose gyvenantis ispanų scenografas Carlosas Santosas Cabrera, o kostiumuose tradicinius rytietiškus ir progresyvius vakarietiškus elementus bando derinti Agnė Kuzmickaitė, jau anksčiau išbandžiusi panašų derinį prieš keletą metų KVMT pastatytoje operoje „Pulko duktė“.
