TŪKSTANTIS IR VIENA NAKTIS
2 veiksmų operetė su prologu, atliekama lietuvių kalba
Ernsto Reitererio redakcija pagal Johanno Strausso II operetę „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“
Libreto autoriai: Leo Stein, Karl Lindau
Libretą į lietuvių k. vertė Daina Liučija Adamkevičiūtė, adaptavo Virginijus Pupšys ir Adrija Čepaitė
Pirmasis pastatymas: 1906 m. birželio 15 d. Vienos „Theater an der Wien“
2025-aisiais visam Vakarų muzikos pasauliui ir ypač muzikos sostinei Vienai švenčiant „valso karaliaus“ Johanno Strausso sūnaus (1825–1899) 200-ąsias gimimo metines, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristato Lietuvoje iki šiol dar negirdėtą šio kompozitoriaus operetę.
Penktąją dešimtį įpusėjusio ir lengvosios muzikos atlikėjo bei kūrėjo šlovę Vienos salonuose jau užsitarnavusio Strausso ambiciją kurti scenai žinomai pakurstė didžiulį ažiotažą visoje Europoje ir už jos ribų nuo XIX a. vidurio kėlęs Jacques’o Offenbacho paryžietiškų operečių populiarumas. Vos šešeriais metais vyresnis Offenbachas šioje srityje gerokai aplenkė Straussą – ne tik pora dešimtmečių, bet ir kūrinių skaičiumi: Strausso plunksnai priklauso vos 16 užbaigtų operečių, lyginant su beveik šimtu operetės žanrui priskiriamų kūrinių Offenbacho kūrybiniame palikime. Nepaisant to, tokie iki šiol teatrų scenose nuolat statomi jo kūriniai kaip „Šikšnosparnis“ (1874) ar „Čigonų baronas“ (1885) neginčytinai laikomi ankstyvosios vienietiškos operetės etalonu. Jų ilgaamžiškumą ir iki šiol neblėstantį populiarumą veikiausiai lėmė savitas, išsyk atpažįstamas Strausso muzikos stilius – savotiškas jo kūrinių poetiškumas ir valiūkiškas, nepašaipus humoras, tarsi iš gausybės rago srūvančios pagavios melodijos, kuriose dar juntamas ryšys su austrų ir vokiečių tradicine muzika, ir gaivus šokių muzikos užtaisas, lengvai užkrečiantis publiką noru linguoti, dainuoti, šokti ar ploti į taktą.
Pirmuoju užbaigtu Strausso veikalu scenai tapo trijų veiksmų operetė „Indigo ir keturiasdešimt plėšikų“, kurios premjerą 1871 m. vasarį publika išvydo Vienos teatre. Libretą jai parašė pats Vienos teatro direktorius Maximilianas Steineris, nors žinoma, kad po jo pavarde slėpėsi visas anoniminių rašytojų būrys – lyg plėšikų gauja iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos apie Ali Babą, kurios siužetą jie mėgino pritaikyti operetei. Operetės premjera kompozitoriui tapo dar vienu triumfu, šįsyk – muzikinio teatro scenoje. Tuo tarpu libretas pasirodė akivaizdžiai silpnas, beveik iš karto imta jį perrašinėti ir visaip tobulinti. Tad operetei netrukus prilipo ir šmaikštesnis apibūdinimas – „Indigo ir keturiasdešimt libretistų“.
Sėkmingiausiu bandymu tapo Steinerio jaunėlio sūnaus Gáboro iniciatyva atlikta nauja redakcija, kuriai visiškai naują libretą parašė patyrę dramaturgai Leo Steinas ir Karlas Lindau, o muziką iš originalios Strausso operetės perdėliojo bei aranžavo teatro dirigentas Ernstas Reitereris. 1906 m. birželio 15 d. Vienos teatro scenoje pastatyta „naujoji“ Strausso operetė įgijo ir naują pavadinimą – „Tūkstantis ir viena naktis“, nors jos siužetas dar labiau nutolo nuo savo literatūrinio šaltinio. Publikai ji buvo aptakiai pristatyta kaip „rytietiška operetė fantastiniu, sapnišku siužetu su ištaigingomis baletinėmis scenomis ir dainomis.“
„Tūkstančio ir vienos nakties“ sultonas Šachrijaras čia virto iš kelionių po Vakarų šalis sugrįžusiu ir savo Rytų šalyje civilizacijos naujoves pasiryžusiu diegti sultonu Suleimanu, o jo mylimoji Šecherezada – paprasta valstiete Leila, kurią sultonas trokšta vesti, bet tariasi ją praradęs amžiams, nes ši nenorėjusi savo meile dalintis su jo haremo damomis. Sultono širdį drasko dilema: kad susigrąžintų mylimąją, jis turi pakeisti Mahometo nustatytą tvarką ir imtis reformų, arba susitaikyti su tuo, kad prieš Leilos valią ją teks uždaryti savo hareme. Tad sultonas, padedamas savo sekretoriaus Edino, imasi reformų: ketina panaikinti vergovę ir daugpatystę, suteikti savo žmonėms daugiau laisvių. Leila taip pat trokšta Suleimano meilės, ir padedama savo dėdės burtininko Ormuzio panardina jį į sapną. Ji pasakoja jam pramanytą istoriją: esą ji ištekėjusi už žvejo Mosu, panašaus į Suleimaną lyg du vandens lašai. Šalyje kyla neramumai dėl diegiamų reformų, joms priešinasi imperijos didžiūnai ir haremo damos. Suleimanas sumano apsikeisti su Mosu vietomis, kad galėtų išvengti didžiūnų keršto ir mėgautis Leilos meile. Kai Mosu sugaunamas bandydamas bėgti iš rūmų atgal į savo trobelę, Leila, gindama savo mylimąjį, jo viešai nepripažįsta savo vyru. Galiausiai ji gali džiaugtis laime dviese su Suleimanu. Paskutinėje operetės scenoje Suleimanas prabunda iš sapno ir sutinka išpildyti Leilos norą, sujaudintas jos pasakojimo. Valdovo pavyzdžiu paseka ir Edinas. Galiausiai abi poros prisiekia amžiną meilę.
Klaipėdos scenoje šios operetės sceninį pavidalą kuria tarptautinė menininkų komanda, kuriai vadovauja muzikos vadovė ir dirigentė Adrija Čepaitė ir iš Vienos atvykstantis patyręs muzikinio teatro režisierius ir choreografas Leonardas Prinsloo. Režisierius pasakoja matęs daugybę šios operetės versijų, pasakojančių vis kitokias istorijas, tad mėginęs užčiuopti jos esmę: „Tokias skirtingas interpretacijas turbūt lemia tai, kad kertinis jos konfliktas – tai dviejų kultūrų, civilizacijų susidūrimas. Tačiau mūsų interpretacijoje operetė „Tūkstantis ir viena naktis“ – tai tiesiog pasaka, kurios veiksmas vyksta išgalvotoje Rytų šalyje. Spektaklis bus itin vizualus, jame derės įvairių epochų stiliai.“ Ištaigingas spektaklio dekoracijas, sintezuojančias arabiškos architektūros elementus, kuria Kanarų salose gyvenantis scenografas Carlosas Santosas Cabrera, o kostiumuose tradicinius rytietiškus, pasakiškus ir vakarietiškus šiuolaikinius bei retro stiliaus elementus bando derinti Agnė Kuzmickaitė, jau anksčiau išbandžiusi panašų derinį prieš keletą metų KVMT pastatytoje operoje „Pulko duktė“.
Kartą vienoje Rytų šalyje viešpatavo sultonas Suleimanas. Nors už teisingą ir išmintingą valdymą žmonės jį praminė Didžiuoju ir jam nieko netrūko, jis jautėsi labai nelaimingas. Sultoną kankino niūrios mintys, gyvenimas jam atrodė nebemielas. Patartas dvariškių, kas galėtų padėti išsiaiškinti to liūdesio priežastį ir jo atsikratyti, vieną dieną jis išsiruošė pas žynį, kuris gyveno Geltonajame kalne. Prie žynio trobelės jis sutiko Leilą – jauną merginą, kurios grožis ir dvasios tyrumas jį pakerėjo. Jausmas buvęs toks stiprus, kad Suleimanas išsyk užsigeidė ją vesti. Leila irgi jį pamilo, bet sutiko tapti jo žmona tik su sąlyga, kad šis sutiksiąs paleisti suguloves iš savo haremo, nes ji negalinti su niekuo dalytis jo meile.
Sultonas suprato negalįs įvykdyti jos reikalavimo, nepamynęs Mahometo nustatytos tvarkos, įstatymų ir savo tautos papročių. Ir tai jį dar labiau prislėgė. Tikėdamasis pamiršti savo meilę, sultonas iškeliavo į Vakarų šalis, lydimas ištikimo tarno ir bičiulio – vyriausiojo ceremonmeisterio ir asmeninio sekretoriaus Edino. Tačiau net kelionėse regėti vaizdai nepajėgė ištrinti Leilos iš jo minčių ir širdies…
Prologas
Sultono haremo damos išsiilgusios valdovo – jau dvylika mėnesių jos laukia sugrįžtant savo pono. Joms pranešama, kad sultonas sugrįžo į rūmus, tačiau hareme pirmiausia pasirodo jo sekretorius Edinas. Jis pasakoja moterims apie Europoje matytas civilizacijos naujoves ir skelbia, kad sultonas ketina diegti tas naujoves jų šalyje.
Ir pats Edinas grįžo ne tuščiomis: paskui jį į tolimą kraštą iš Vienos atsekė žavi, drąsi ir sumani moteris Vali, kurią jis norėtų vesti ir parsivesti į savo haremą. Bet jai rūpi tik jis, o ne jo šalies papročiai ar Mahometo įstatymai. Ji reikalauja su ja elgtis civilizuotai, prisiekti ištikimybę ir paleisti paveldėtą haremą prieš jiems susituokiant – tik tada jis galėsiąs ją parsivesti į savo namus kaip teisėtą žmoną. Tačiau Edinui nelengva atsisakyti įprastų didiko gyvenimo malonumų bei privilegijų. Negana to, jis nuogąstauja, kad dėl Suleimano sumanytų reformų karalystėje kilsiąs maištas.
Grįžusį valdovą rūmuose sveikina dvariškiai, imperijos didžiūnai, haremo damos ir didysis viziris. Suleimanas skelbia apie savo šventą pareigą suteikti daugiau laisvių žmonėms, atleisti juos nuo vergovės, nes tik laisvės dvasia galinti atnešti jiems tikrąją laimę. Edinas išsitraukia savo knygelę ir trumpai pristato reformas. Minioje kyla šurmulys ir nepasitenkinimas, nes reformomis kėsinamasi sugriauti nusistovėjusią tvarką.
Rūmuose pasirodo Ormuzis – gudrus ir apsukrus burtininkas. Drauge jis atsiveda dukterėčią Leilą, kuri tai pat negali pamiršti Suleimano ir nori dar bent kartą jį pamatyti. Burtininkas pridengia ją šydu, kad Suleimanas jos neatpažintų. Jis greitai sumoja pristatyti ją kaip Šecherezadą – pasakotoją, galinčią paguosti širdgėlos kamuojamą valdovą. Ji pradeda jam sekti „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaką apie žveją, panašų į sultoną lyg du vandens lašai. Klausydamasis jos pasakojimo ir rūkydamas burtininko žolelėmis užtaisytą pypkę, Suleimanas nugrimzta į gilų sapną…
I veiksmas
Haremo damos ir didysis viziris susivienija protestuodami prieš žadamas reformas. Pareigūnas kaimakamas įsako suimti į haremą įsibrovusius Ormuzį ir Leilą. Ši prašosi įleidžiama pas valdovą. Suleimanas atpažįsta, kad po šydu slėpėsi jo mylimoji, įsako paleisti įsibrovėlius ir sako Leilai daugiau niekada jos nepaleisiąs. Tačiau per vėlu: kol Suleimanas keliavo, ji ištekėjo už neturtingo žvejo Mosu, kuris buvo panašus į Suleimaną lyg du vandens lašai. Abu prisipažįsta vienas kitam meilėje, bet Leila išbėga iš rūmų nenorėdama laužyti santuokos įžadų. Sultonas apimtas meilės apžavų: jis viliasi, kad jam vis dėlto pavyks susigrąžinti mylimąją ir išpildyti savo troškimą.
Likęs vienudu su sultonu, Edinas įspėja jį apie karalystėje kylantį maištą. Suleimanas pagaliau suvokia grėsmę ir svarsto, kaip gera būtų bent trumpam atsitraukti nuo valstybės reikalų ir pasimėgauti laime su Leila. Tada Edinui kyla išganinga mintis: Suleimanas galėtų laikinai apsikeisti vietomis su žveju Mosu dėl jų stulbinamo panašumo. Šiam būtų skirta užduotis – pavaduoti sultoną soste ir viešai atsižadėti visų reformų. Suleimanui ši mintis labai patinka, nes tuo metu jis galėsiąs atsikvėpti nuo jį slegiančių valdovo pareigų ir pasimatyti su Leila kuklioje žvejo trobelėje.
Pertrauka
Vali ieško Edino ir sutinka haremo prižiūrėtoją eunuchą Duminą. Jis negali nuo jos atplėšti akių – prisipažįsta ją slapta įsimylėjęs. Tuo tarpu Edinas paperka Mosu ir atitempia į rūmus. Kai Mosu išsiunčiamas persirengti karališkais drabužiais, Vali pagaliau susiranda Ediną. Ji priekaištauja, kad šis nuolat užsiėmęs valstybės reikalais ir neskiria jai deramo dėmesio. Radęs progą pabūti dviese, Edinas moko ją nerangaus rytietiško šokio judesių, o Vali primena jam, kaip Europoje šokamas elegantiškas Vienos valsas.
Didysis viziris sukviečia visus – dvariškius, haremo damas, imperijos didžiūnus ir pasiuntinius iš svečių šalių į pasitarimą didžiojoje rūmų menėje. Jie laukia pasirodant sultonui. Ateina sultono drabužiais persirengęs Mosu. Didysis viziris ir kaimakamas praneša, kad liaudis visoje karalystėje piktinasi diegiamomis reformomis ir valdovas turįs jų nedelsiant atsisakyti, antraip kilsiąs maištas ir jis būsiąs nuverstas nuo sosto. Patartas Edino, Mosu prisiekia karalystėje išsaugoti senąją tvarką, o svarbiausia – daugpatystę.
Atlikusiam pareigą Mosu pristatomos haremo damos. Jo dėmesį ypač patraukia stotinga ir stilinga Vali, kurią jis, naudodamasis valdovo teise, irgi norėtų pasiimti į savo haremą. Ediną supykdo toks apsimetėlio įžūlumas, jis pareiškia, kad ši dama jau užimta – pameluoja vakar ją vedęs. Tada Mosu nusmelkia prisiminimas apie gražiąją žmoną Leilą ir jis nusprendžia sprukti namo.
II veiksmas
Leila ateina prie stebuklingo ežero šalia žvejo trobelės. Dainoje ji prašo ežero išgydyti jos geliančią širdį ir vaivorykštės keliu atvesti pas ją jos mylimąjį Suleimaną. Prie trobelės pasirodo Vali, ieškanti Ormuzio. Ji sumanė prašyti burtininko apkerėti Ediną, kad jis mylėtų tik ją vieną, tačiau jai nepavyksta su juo pasikalbėti. Vali pasišalina lydima keturių dendžių, su kuriais ji ima flirtuoti keršydama Edinui dėl jo neapsisprendimo paleisti haremą. Jos planas suveikia: šis pastebi nueinančią mylimąją, koketuojančią su jaunais kavalieriais, ir tai įžiebia pavydo kibirkštėlę.
Tuo tarpu Edinas palydi žvejo drabužiais persirengusį Suleimaną į trobelę ir pasislepia, norėdamas jį pasergėti. Kad neišsiduotų, Suleimanas truputį pakeičia balsą ir Leila jį įsileidžia, pamaniusi, kad grįžo jos vyras. Edinas išlenda iš slėptuvės ir šmaikščioje dainelėje dėsto savo gyvenimo moto – nesikišti ten, kur nereikia, užglaistyti bet kokią žalą ir atlyginti nuostolius.
Pakeliui į rūmus Vali sutinka iš rūmų sprunkantį Mosu. Manydama, kad tai sultonas, ji naudojasi proga prašyti dar vieno įtakingo asmens pagalbos: gal jis malonėtų liepti savo bičiuliui ir pavaldiniui Edinui pagaliau ją vesti? Mosu sutinka, kad tik ji nuo jo greičiau atstotų, ir atskuba prie savo namų. Iš trobelės išeina Leila ir nustemba, pamačiusi sultoną. Ji jo neįsileidžia, nes mano, kad valdovas savivaliauja naudodamasis panašumu su jos vyru. Supratęs, kad jo namai užimti, Mosu grasina nubausti žmoną už svetimavimą.
Tuo metu pabėgėlį atsiveja didysis viziris ir maištininkai, trokšdami susigrąžinti sultoną į jo teisėtą sostą. Mosu reikalauja teisingumo: jis nesąs jų valdovas, jam buvo sumokėta, kad juo apsimestų. Niekas juo netiki. Kaip įrodymą jis rodo ženklą ant rankos ir Leila suvokia, kad jis sako tiesą. Nujausdama pavojų, jeigu būtų atskleista tikroji Suleimano tapatybė, Leila apsisprendžia: dėl savo mylimojo ji atsisako pripažinti Mosu savo vyru ir jį išduoda. Didysis viziris ir jo pavaldiniai pagriebia Mosu ir nusitempia atgal į rūmus. Suleimanas, visa tai stebėjęs iš trobelės, klausia Leilos, kodėl ji taip pasielgė. Ji prisipažįsta mylinti tik jį vieną. Įsimylėjėliai švelniai apsikabina ir džiaugiasi pagaliau radę laimę dviese…
Leila baigia sekti savo pasaką. Prabudęs ir sujaudintas Šecherezados (Leilos) pasakojimo, Suleimanas sutinka išpildyti jos norą. Jis prisiekia nepaisyti savo šalies papročių – vesti ir mylėti tik ją vieną. Edinas paseka valdovo pavyzdžiu, atsisako savo haremo ir pagaliau gauna Vali sutikimą tuoktis. Mylimieji prisiekia vieni kitiems amžiną meilę.
