Klaipėdos festivalyje – šokio diptiko premjera

Kiek žmogui reikia kitų, kad jaustųsi savimi? Ir kiek savęs turime atsisakyti, kad galėtume būti kartu? Šie klausimai, nors ir skirtingais būdais, skambėjo VI Klaipėdos festivalio šokio diptiko premjeroje. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje šokio gerbėjai iš Lietuvos ir užsienio išvydo dviejų choreografų kūrinius – šveicaro Marcelio Leemanno „Decrescendo“ ir klaipėdietės Agnijos Šeiko „Pasiskolinti peizažai“. Kartu su KVMT baleto trupės šokėjais choreografijas sukūrę menininkai apie žmogų kalba skirtingai, tačiau jų mintys scenoje netikėtai susijungia.

Iš minios – į save

„Decrescendo“ neleidžia pamiršti, kad žmogus yra socialus. Mes mokomės kartodami, prisitaikome, sekame kitus, taip kuriame taisykles ir tradicijas. Tačiau visada atsiranda tas, kuris juda šiek tiek kitaip nei visi. Tradiciniai ir ritualiniai judesiai šioje choreografijoje tampa būdu parodyti, kaip veikia kolektyvas – kaip žmogus jame atranda savo vietą ir kaip kartais bando keisti sistemą.

Šveicarų choreografui įdomus būtent tas lūžis, kai individualumas pradeda trukdyti nusistovėjusiai tvarkai. Vienas baleto artistas išsiskiria iš kitų, pasirinktas kitas judesys ir staiga visa grupė ima atrodyti nebe tokia stabili.

Tačiau „Decrescendo“ kalba ne tik apie išsiskyrimą. Pats pavadinimas reiškia mažėjimą, garso silpnėjimą, o M. Leemanno supratimu tai yra išsilaisvinimas. „Viskas mažėja, kol galiausiai lieka tuštuma. Tačiau ta tuštuma nėra liūdesys. Tai išsilaisvinimas, atsikratymas dalykų, kurių mums nebereikia“, – sako choreografas.

Ši mintis matoma ir scenoje. Balti objektai, primenantys dėžes ar blokus, palaipsniui dingsta, o kartu traukiasi ir vizualinis triukšmas. Lieka vis daugiau erdvės kūnui. Scenografė ir kostiumų dailininkė Ayse Özel kūrė baltą, palaipsniui tuštėjančią erdvę, o šviesų dailininkas Edvardas Osinskis ją papildė šviesos sprendimais. Čia nėra dekoracijų vien dėl vaizdo – scenos erdvė pati keičiasi kartu su kūriniu ir jo mintimi.

Prie šio virsmo prisideda ir muzika, kuri užgimė repeticijose stebint šokėjų judėjimą ir reaguojant į jį. Originalų garso pasaulį kūrė KVMT vyriausiasis garso režisierius ir kompozitorius Jonas Raudonius.

Vienas kitą pratęsiame

Agnijos Šeiko „Pasiskolinti peizažai“ tarsi pratęsia pokalbį ten, kur „Decrescendo“ jį palieka. Jei M. Leemanno spektaklyje žmogus bando atsiskirti nuo grupės, A. Šeiko klausia, ar įmanoma atsiriboti nuo kitų.

Kūrinio pagrindas – japoniška „shakkei“ filosofija. „Pasiskolintas peizažas“ reiškia, kad sodas nėra uždara erdvė. Į jį įtraukiama tai, kas yra už jo ribų – kalnas, medis, dangus. Tai, kas priklauso kitam pasauliui, tampa tavo paties peizažo dalimi. A. Šeiko šią idėją perkelia į žmogaus santykius. „Mes irgi tarsi vienas iš kito skolinamės, vienas kitą pratęsiame. Mes negalime egzistuoti visiškai atskirai, nors šiandien labai daug kalbame apie individualumą, saviraišką ir save kaip svarbiausią žmogų“, – sako choreografė.

Todėl „Pasiskolintuose peizažuose“ kiekvienas KVMT baleto trupės šokėjas iš pradžių turi savo pasaulį. Vėliau šokio trajektorijos ir ritmai palaipsniui ima susitikti. Žmonės scenoje ne susilieja iš karto – jie pirmiausia turi išmokti būti šalia. Tik finale atsiranda unisonas. Trumpas bendrumo momentas, kuris, kaip ir gyvenime, nėra amžinas.

Šis momentas ypač svarbus todėl, kad choreografija gimė ne vien choreografės galvoje. A. Šeiko judesio medžiagos ieškojo kartu su baleto trupės atlikėjais, per užduotis ir improvizacijas leisdama atsirasti jų individualiam judesiui. Taigi pati kūrinio kūrimo forma atspindi jo temą: negalima sukurti bendro peizažo neatsižvelgiant į tai, kas jį sudaro.

„Pasiskolintų peizažų“ sceninį pasaulį kūrė scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Jų sprendimai pratęsia pagrindinę spektaklio mintį – atskiros detalės jungiasi, pereina iš vieno šokėjo į kitą, o pati scena lieka pakankamai atvira, kad joje galėtų kisti žmonių santykiai.

Prie „Pasiskolintų peizažų“ prisidėjo ir violončelininkas Mindaugas Bačkus, kūręs spektaklio muzikinį pasaulį. Jis jungė skirtingų lietuvių kompozitorių ir vieno australo muziką, dėliojo ją sluoksniais ir ieškojo, kaip ji gali susilieti su spektaklio dramaturgija bei šokėjų judesiu.

Jungiamosios grandys

Galbūt todėl po abiejų spektaklių lieka ne vien skirtingų choreografijų įspūdis, o labai paprastas klausimas: kaip būti savimi tarp kitų? Mes norime būti saviti, tačiau norime būti ir priimti. Norime išsiskirti iš minios, bet nenorime likti vieni. Skolinamės vieni iš kitų – judesius, patirtis, mintis, net gyvenimo būdus – ir kartu stengiamės išsaugoti tai, kas yra tik mūsų.

„Decrescendo“ siūlo kartais paleisti tai, ko mums nebereikia. „Pasiskolinti peizažai“ primena, kad ne viską turime susikurti patys – kai kuriuos svarbiausius dalykus gauname būtent iš santykio su kitu. Būtent šios sąsajos ir leidžia du skirtingus spektaklius matyti ne kaip atskiras programos dalis, o kaip vieną pokalbį apie žmogų ir jo santykį su kitais.

VI Klaipėdos festivalio generalinis rėmėjas – „Limarko grupė“. Festivalį iš dalies finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Žaneta Skersytė