KLAIPĖDA
3 veiksmų istorijų opera (atliekama be pertraukų)
2023-iaisiais minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras keturiems Klaipėdoje gyvenantiems kompozitoriams užsakė sukurti operą, kurioje atgytų šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenusių senųjų lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusių lietuvių siekiai, ypatinga vietos ir laiko dvasia. Pasak operai libretą parašiusio filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, visuose trijuose operos veiksmuose plėtojamų istorijų teminė ašis yra trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – asmenybės, religija, kalba.
Pirmajame operos veiksme susipažįstame su pirmais septyniais iš didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų – tokios žinomos Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės kaip spaustuvininkas Martynas Jankus ir jo duktė Elzė, evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. „Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga,“ – pasakojo pirmojo veiksmo muzikos kūrėja Loreta Narvilaitė.
Antrasis veiksmas prasideda 1923 m. sausio 6-ąją, per Trijų Karalių šventę. Tą dieną susitikę Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, literatas ir visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, filosofas Vilhelmas Storosta (Vydūnas) ir nominalus Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis tariasi dėl Klaipėdos prijungimo plano. Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui… Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, atmosfera kaista, situacijos dramatizmas pasiekia kulminaciją pačioje šio veiksmo pabaigoje. „Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima,“ – apie šio veiksmo muzikines inspiracijas kalbėjo kompozitorius Vladimiras Konstantinovas.
Muziką trečiajam operos veiksmui kuria du Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius gyvenantys kompozitoriai ir garsų menininkai Kristijonas Lučinskas (Driezhas) bei Donatas Bielkauskas (Donis). Jų kuriamose scenose gyvas orkestro skambesys jungiamas su iš anksto įrašytu elektroninės muzikos garso takeliu. Pasak K. Lučinsko, jame skambės ir pats miestas: „tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais.“ Pasitelkdami naująsias garsų kūrimo ir apdorojimo technologijas, abu menininkai iš įvairios kilmės akustinės medžiagos dėlioja daugiasluoksnį operos trečiojo veiksmo muzikinį audinį. Šiuolaikinės operos tendencijomis besidomintis D. Bielkauskas teigė vengęs šventinio patoso ir rėmęsis labiau subjektyviu istorinių įvykių vertinimu: „Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.“
PREMJEROS RĖMĖJAS
APDOVANOJIMAI
„Pagauk bangą“ (2024-04-26) operos solistei Ritai Petrauskaitei už Ėtmės Simonait vaidmenį (nominacija „Metų operos solistė“) ir operos solistui Giedriui Gečiui už Žano Gabrielio Petisnė vaidmenį (nominacija „Metų operos solistas“)
Klaipėdos miesto jūrinės kultūros apdovanojimo „Albatrosas“ padėka (2024-05-17) Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui už 2023 m. Pauliaus Lindenau elinge pristatytą pasaulinę istorijų operos „Klaipėda“ premjerą, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti
Lietuvos Rytprūsių kaimas, 1922 metų šv. Kalėdų išvakarės. Kraštą valdo prancūzai, kurie kartu su mėmelenderių vokiška valdžia spaudžia šišioniškius-lietuvininkus.
I VEIKSMAS
Pirmas paveikslas. Spaustuvininko Jankaus namai. Jis kartu su vyriausiąja dukra Elze ruošiasi kaimo surinkimui, Kūčių vakarienei. Jankus spausdina sveikinimą-obalsį surinkimui, Elzė taisosi tarsi į mergvakarį. Jankus ruošiasi Kūčių vakarienei kaip „naujo pasaulio“ pradžiai, duodamas suprasti, kad jis žinąs, kas turi įvykti. Kaimo susirinkime laukiama apsilankant lietuvininkų kunigo ir politiko Gaigalaičio.
Antras paveikslas. Pasirodo Katrė, Jankų augintinė, užaugusi kartu su Elze. Ji praneša, kad pas Ėtmę Simonait ir jos dukrą Ėvę Kūčioms jau pasiruošta – laukiamas visas kaimas ir kunigas. Jankus įteikia jai ką tik atspausdintą obalsį, skirtą kunigui Gaigalaičiui, kuris turi būti perskaitytas po jo pamokslo, ir išskuba į Simonaičių namus.
Trečias paveikslas. Ėtmės Simonait namai, didžioji stuba. Kūčių vakarienei pasiruošta. Ėtmė su dukra Ėve aptaria didį įvykį: pirmą kartą kaimas sueis į jų namus, kur įvyks įprastinis lietuvininkų surinkimas, bet tai neįprasta Kūčių vakarienė, nes numatomas lietuviškas vakaras, kuris nė vienai iš moteriškių nėra įprastas reiškinys.
Ketvirtas paveikslas. Ėvė, išėjusi pasidairyti į dangaus skliautą, grįžta į stubą su nekviestu svečiu. Tai Jonas Budrys, atvykęs iš Didžiosios Lietuvos. Jis priimamas nenoriai, nes iš Lietuvos šeimininkė Ėtmė nelaukia nieko gero. Tuo tarpu Ėvė pasitinka nepažįstamąjį smalsumo genama. Ateivis tariasi atnešęs gerąją kalėdinę žinią ir ištraukia Vydūno dainą „Lietuva, brangi šalelė“. Į stubą įgriūva kaimo bendruomenė, vokiškai dainuodama kalėdinę giesmę „O Tannenbaum“
Penktas paveikslas. Budrys, nesutrikdytas įėjusiųjų gausos ir vokiškos giesmės, iš naujo užtraukia „Lietuva, brangi šalelė“. Prie jo prisijungia Katrė ir Ėtmė. Tada įsidainuoja visas kaimas.
Pasirodo kunigas Gaigalaitis. Jis palaimina susirinkusiuosius ir ima diriguoti chorui.
Gaigalaitis atpažįsta Budrį, nors tas su barzda, jiedu pasilabina. Prieina Jankus. Visi trys ištaria obalsį-šūkį-slaptažodį: „Mažoji Lietuva mūsų“.
II VEIKSMAS
Šeštas paveikslas. Trijų Karalių diena. Pasitarimas „po skliautais“, kuriame dalyvauja Galvanauskas, Krėvė, prisijungia Vydūnas ir Simonaitis. Vyrai turi nuspręsti mūšio dėl Mėmelio datą. Vydūnas kalba kaip lietuvių sielos žinovas, pažįstantis tautą. Jis neįsivaizduoja Klaipėdos atsikovojimo ginklu. Krėvė, atstovaudamas pasirengusiai kovoti Šaulių sąjungai, nusiteikęs pradėti puolimą nedelsiant. Simonaitis pritaria. Galvanauskas, būdamas vyriausybės galva, turi priimti sprendimą. Vydūnas pagaliau pritaria. Jiedu su Simonaičiu išeina.
Septintas paveikslas. Įeina Budrys, žvalgybininkas, atnešęs naujausių žinių apie Lietuvos pasirengimą Mėmelio puolimui. Krėvė vėl reikalauja prancūzus pulti nedelsiant. Tuo tarpu Galvanauskas, kaip Lietuvos vyriausybės galva, vyriausiuoju karinės operacijos vadu paskiria Budrį. Akcija turi būti vadinama „Klaipėdos giesme“
Aštuntas paveikslas. Mėmelis, Turgaus aikštė. Prancūzų karių rikiuotė. Skambant „Marselietei“ Mėmelio prefektas Petisnė su savo moterimi priima rikiuotės paradą. Pora apsikeičia nuoskaudomis apie gyvenimą Europos kampe, kur nuolat pučia pavojingi skersvėjai iš Azijos pusės. Petisnė jaučia pareigą čia būti, jo moteris nemato jokios prasmės. Jiedu susipyksta.
Devintas paveikslas. Bažnyčia Mėmelyje. Kunigas Gaigalaitis baigia pamaldas. Bažnyčioje gausu persirengusių lietuvių karių. Įeina Jankus su dviem ryšuliais obalsių. Elzė Jankutė, Katrė ir atokiau Ėtmė. Katrė susijaudinusi, ji įtaria savo tikro tėvo paslaptį. Neatskleidęs jos, Jankus duoda užduotį merginoms – išnešioti po miestą obalsius. Merginos džiaugsmingai imasi šio darbo, jos išskuba į miestą.
Dešimtas paveikslas. Gaigalaitis skaito obalsį iš sakyklos. Įeina Budrys ir Simonaitis. Vyrai aptaria miesto sukilimo aplinkybes, pasirengimą puolimui.
Vienuoliktas paveikslas. Į bažnyčią įžengia prancūzų karių būrys, vadovaujamas Petisnė. Jis pasirengęs suimti Simonaitį su Gaigalaičiu. Su kunigu jis priverstas ginčytis valdžios klausimu. Tuo tarpu Budrys, apsuptas lietuvininkų, išsitraukusių ginklus ir užsirišusių sukilėlių raiščius, išvengdamas susidūrimo išeina lauk pro prancūzus. Simonaitis su Gaigalaičiu areštuojami ir išvedami.
III VEIKSMAS
Dvyliktas paveikslas. Apsnigtas laukas, prietema, tolumoje – miesto bažnyčių bokštai. Lietuvių karių-šaulių rinktinė. Karys savanoris ir Budrys, pasirodo būrio vadas Bajoras. Sukilėlių būrio vadas Bajoras veda karius į miesto centrą.
Tryliktas paveikslas. Šv. Jokūbo (Laukininkų) bažnyčia Mėmelyje. Bažnyčioje daug žmonių, tarp jų – persirengę sukilėliai. Jankuvienė su Ėtme, draskomos gėlos, kalba apie artėjantį mūšį. Jas jaudina Katrės ir Ėvės nutrūktgalviškas dalyvavimas miesto įvykiuose. Pasirodo Budrys su Simonaičiu. Budrys ieško Katrės.
Keturioliktas paveikslas. Žmonės bažnyčioje laukia kunigo Gaigalaičio, jo nėra. Budrys pakyla į sakyklą ir praneša bendruomenei, kad dabar – didžio lūžio išvakarės. Skaito atsišaukimą-obalsį. Jam baigus, į sakyklą netikėtai pakyla Katrė.
Penkioliktas paveikslas. Katrė puola Budriui ant krūtinės ir šis pagaliau pripažįsta kad ji – jo dukra. Vyksta dramatiškas tėvo ir dukros dialogas, abipusis jausmų proveržis visų akivaizdoje. Pasirodo Gaigalaitis. Budrys su Katrė turi išsiskirti. Budrys, apsuptas sukilėlių, išeina į miestą. Katrė išbėga kartu su Ėve.
Šešioliktas paveikslas. Teatro aikštė. Prie prefektūros verda mūšis. Merginos blaškosi nuo vienos karių grupės prie kitos. Pro prefektūros langą iškišama balta vėliava. Mūšis laimėtas. Katrė užsilipa ant Anikės paminklo ir gieda „Klaipėdos giesmę“. Ją pakerta kulka. Jos vieton stoja Ėvė ir tęsia giesmę. Teatro balkone pakyla Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vėliavos. Ėvė skaito obalsį: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“.
Istorijos miglose – Klaipėdos likimo laivas. Operos premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre
Operoje įamžinto Klaipėdos atvadavimo rezultatas akivaizdus
