LOKYS
2 veiksmų opera lietuvių kalba
Libreto autorė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis. Profesoriaus Wittembacho rankraštis“
„Lokys“ (2000) – trečioji Broniaus Kutavičiaus opera ir pirmoji, parašyta didžiajai operos scenai. Tai tikras „mistinis trileris“, žiūrovų dėmesį kaustantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia. Opera sukurta Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu, kuriame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje „Lokis“ (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia klausytoją į „laukinį kraštą“ – Žemaitijos gūdumą, – kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša gražiai lyg undinė bajoraitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą. XIX amžiaus Žemaitija P. Mérimée kūrinyje vaizduojama kaip egzotiškas kraštas, civilizacijos paribys, pagoniškų burtų ir magijos persmelktas pasaulis. Kompozitorius yra prisipažinęs, kad pats niekuomet nebūtų pasirinkęs šio Lietuvą kaip „barbarų kraštą“ interpretuojančio siužeto, tačiau nuo seno svajojęs parašyti tradicinę operą – tokią, kokios buvo rašomos XIX amžiuje. Šią galimybę ir suteikė A. M. Sluckaitės perdirbtas P. Mérimée siužetas, supynęs tradicines operos temas – meilę, mirtį ir likimą. Opera buvo sukurta Vilniaus festivalio užsakymu ir pirmąkart pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2000 m. birželio 25 d. Šio teatro scenoje ji rodyta iki 2007-ųjų. Naujasis operos „Lokys“ pastatymas KVMT scenoje skiriamas 90-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms.
Antrąjam operos pastatymui Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje vadovaujantis režisierius Gintaras Varnas taip pristatė savo viziją: „Statant šią operą dabar, man regis, ne tiek įdomūs ar aktualūs tampa lietuviški etnografiniai motyvai (apranga, žaidimai, burtai) ar Lietuvos kaip žudikų krašto vaizdinys, gajus XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Vakarų Europos literatūroje. Šiandien įdomiau į šią operą pažvelgti kaip į tamsią pasaką. Jos siužetas artimas XX a. pradžios nebyliajame kine madingai vampyrų, siaubo filmų personažų temai. Operoje pasakojamą istoriją galima suprasti kaip žiaurų siaubo filmo siužetą arba kaip metaforą. Centrine siužeto ašimi čia tampa tamsioji žmogaus prigimties pusė, jo dvilypumas – žmogus-žvėris, o esminiu klausimu – kiek žmoguje gali būti žvėries ir kiek jis pajėgus išlikti žmogumi. Žmogiškojo gyvuliškumo ir laukinio krašto, kurių simbolis yra meška ar lokys, susidūrimas su civilizacija ir yra pagrindinės šios operos temos, spektaklyje atskleidžiamos tiek konceptualiai, tiek vizualiai – per konfliktą tarp rūmų ir gūdaus miško, tarp civilizuotos tvarkos, kultūros ir pirmapradžio chaoso, natūros, tarp šviesos ir tamsos.“ Atskleidžiant šią viziją scenoje režisieriui talkina pripažintų Lietuvos menininkų komanda: scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailinininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas. Pastatymo muzikiniu vadovu tapo taip pat ir pirmajam „Lokio“ pastatymui LNOBT scenoje dirigavęs Martynas Staškus, glaudžiai bendradarbiavęs su operos autoriumi B. Kutavičiumi ir rengiant operos įrašą leidybai suomių kompanijoje „Ondine“ 2002 metais.
APDOVANOJIMAI
„Padėkos kaukė“ (2023-03-25, Klaipėda) Gintarui Varnui už Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“ režisūrą (nominacija Metų režisierius)
„Auksinis scenos kryžius“ (2023-03-26, Vilnius) Guntai Gelgotei už Julijos vaidmenį Broniaus Kutavičiaus operoje „Lokys“ (nominacija Solistas / Solistė)
PROLOGAS
Veiksmas vyksta Grafo Šemetos dvare Medintiltyje ir jo apylinkėse, Žemaitijoje, XIX amžiuje. Vyrų choras dainuoja pagonišką užkalbėjimą: „Aš einu tą piktąją dvasią pravaryti. Išeik tu, piktoji dvasia, per kaulus, per smegenis, per visas gysles lauka iš to žmogaus, Grafo Šemetos…“. Girdėti privažiuojanti karieta. Arklių žvengimas.
I VEIKSMAS
Grafo Šemetos dvaras. Bibliotekos kambarys. Į grafo Šemetos dvarą Žemaitijos glūdumoje iš Karaliaučiaus atvyksta Profesorius Wittembachas – pastorius ir etnografas, senojo grafo Šemetos bičiulis. Nebylys tarnas Pranciškus laukia jo rūmų bibliotekoje. Profesorius teiraujasi, kada galės pamatyti jaunąjį dvaro šeimininką, ir stebisi, kad tarnas, užuot atsakęs, nusilenkia ir išeina. Bibliotekos lentynoje Profesorius pamato knygą, kurios seniai ieškojo – „Catechismus Samogiticus“.
Pasveikinti svečio į biblioteką neįgaliojo vežimėlyje įrieda Daktaras – buvęs karo chirurgas ir veteranas. Jis kviečia Profesorių kartu pavakarieniauti, nes Grafas esą negaluoja – jam migrena. Daktaras pasakoja apie keistus Grafo įpročius, jo aistrą medžioti naktimis. Jis taip pat perspėja, kad Grafo motiną – jo gydomą senąją Grafienę – daug metų kamuoja paslaptinga liga: tuoj po vestuvių ją per medžioklę buvo pagrobęs lokys ir nuo tol jai aptemęs protas. Grafienę tuomet išgelbėjęs tarnas Pranciškus, bet ir pats iš išgąsčio visam laikui praradęs žadą…
Daktarui dar nebaigus savo pasakojimo, į kambarį įsiveržia senoji Grafienė išsidraikiusiais žilais plaukais su peiliu rankoje. Ją atsiveja tarnas Pranciškus ir bando sulaikyti. Grafienė puola badyti meškos kailį ir prakeikia savo, kaip ji įsivaizduoja, dar negimusį kūdikį. Daktaras išsitraukia dideles žirkles ir grasina nukirpti Grafienei ilgus plaukus. Jis mano, jog tai vienintelis būdas ją sutramdyti. Daktaras ir Pranciškus išveda Grafienę. Profesorius svarsto, kas dedasi jo mirusio bičiulio dvare – ar tai šiurpus sapnas, ar dar klaikesnė tikrovė?
Naktis. Scenos gilumoje matyti vienaakė Senė. Ji dainuoja liaudišką dainą. Norėdamas nusiraminti Profesorius atsiverčia „Catechismus Samogiticus“, bet užliūliuotas Senės dainos užsnūsta.
Pasigirsta žirgo kanopų dundesys ir žirgo žvengimas. Profesorius pašoka iš miego, dairosi. Už lango išvysta juodai apsirengusį vyrą juodom pirštinėm. Juodasis nakties svečias nusijuokia ir dingsta. Išsigandęs Profesorius šaukiasi pagalbon tarną Pranciškų.
Grafo kambarys kitą rytą. Prasisegęs marškinius, Grafas skutasi plaukus nuo krūtinės. Jis kalbasi su savo Antrininku – atvaizdu veidrodyje – apie prigimties dvilypumą, miško trauką, kraujo geismą ir meilės ilgesį.
Įeina Profesorius. Grafas skubiai sagstosi marškinius, sveikina garbingą svečią, savo tėvo draugą, ir primena, kad jo vestuvės su bajoraite Julija – jau po trijų dienų. Grafas tiesia Profesoriui pirštinėtą ranką. Profesorius žiūri į juodą pirštinę, į Grafo akis, kažką lyg prisimindamas, ir sutrikęs paduoda ranką. Pasiteisinęs, kad mūvi pirštines dėl jį kamuojančios alergijos šunims ir arkliams, Grafas teiraujasi, kaip Profesorius pailsėjo praėjusią naktį. Išgirdęs, kad jam vaidenosi, nusijuokia naktinio svečio juoku… Grafas nukreipia kalbą juokais pasakęs, kad Profesoriui, matyt, pasidingojo miškuose užsibuvę pagonių dievai, ir siūlo drauge pasivaikščioti po mišką bei aplankyti panelę Juliją.
Grafas su Profesorium eina mišku. Profesorius klausinėja apie Juliją. Grafas prasitaria, kad jį ypač žavi jos balta, permatoma oda: kai ji gerianti vyną, matyti, kaip jos gyslose pulsuoja kraujas, šiltas ir saldus…
Miško gilumoje prie smilkstančio laužo sėdi vienaakė Senė ir dainuoja tą pačią, Profesoriaus vizijoje jau girdėtą dainą. Kai prie Senės prieina Grafas ir Profesorius, ji prašo įmesti jai į sterblę pinigėlį. Choras vėl dainuoja pagonišką užkeikimą nuo piktosios dvasios. Senė prašo antro sidabrinio, už tai žada iš pelenų išpranašauti Grafo ateitį. Ji sako, kad Grafas stovi kryžkelėje: jei pasuks į dešinę, kur gyvena Julija, jį ištiksianti nelaimė. Jis turįs eiti į kairę, pas žvėris, ir tapti jų valdovu. Grafą suerzina Senės pranašystės. Jis skubiai vedasi Profesorių mišku ir suka į dešinę.
Paežerė miško pakrašty. Julijos buveinė. Julija supasi sūpuoklėse ir dainuoja apie undinę, kurią žmonių pasaulyje lydi vien nebylus skausmas, apie meilės troškimą ir baimę („Mano šaltoji sesuo undine, tau skauda, kai eini per pakrantės žvirgždą…“).
Grafas, jo Antrininkas ir Profesorius prieina prie Julijos. Julija paduoda raudono vyno taures ir basa jiems šoka. Ūmai suklykia žuvėdra, jai iš rankų iškrenta taurė ir pabyra smulkiom šukėm. Julija netyčia persiduria pėdą. Pamatęs kraują, Grafas lūpom godžiai įsisiurbia į žaizdą. Pasibaisėjusi Julija stumia Grafą nuo savęs („Ką darot, Grafe?! Mano kraujas… Jis šaltas kaip ežero undinės…“).
Nemalonią sceną nutraukia įbėgęs Pranciškus. Jis ženklais ragina Grafą skubėti namo – Grafienei priepuolis. Grafas atsisveikina su sužadėtine iki tuoktuvių sekmadienį ir išeina. Juliją apima bloga nuojauta („Aš bijau… Grafo akys degė geltona liepsna…“)
II VEIKSMAS
Vestuvių diena. Pokylių salė. Svečiai laukia parvykstančių jaunųjų – Grafo Šemetos su bajoraite Julija – ir šnekučiuojasi apie netikėtas vestuves. Svečiai šoka polonezą. Daktaras vaišina svečius gėrimais. Profesorius nerimauja, kad jaunieji ilgai negrįžta.
Girdėti privažiuojančios karietos dardėjimas. Svečiai sveikina jaunuosius. Salėje tyliai iki tol sėdėjusi senoji Grafienė, pamačiusi, jog Grafas laiko rankose Juliją, ima šaukti: „Lokys!“ ir stengiasi jį nušauti. Įbėga Pranciškus. Svečius apima sąmyšis. Daktaras sugriebia Grafienę ir nukerpa jos žilus plaukus. Svečiai šnabždasi apie blogos lemties ženklus, per pilnatį vidurnaktį įvyksiantį Mėnulio užtemimą.
Grafas atsiprašo svečių už nemalonų incidentą ir kviečia Maršalką pradėti oraciją. Profesorius sujungia jaunųjų rankas ir sako priesaikos žodžius, kuriuos kartoja Grafas ir Julija. Profesorius laimina jaunuosius. Jungtuvių apeigą užbaigia svečių giedama giesmė iš seno Karaliaučiuje leisto giesmyno.
Grafas kelia tostą už abiejų laimę. Julija atsako tuo pačiu ir viliasi, kad jų laukia ypatinga lemtis. Į jaunųjų duetą įsikiša Daktaras – pasiūlo pagal kariūnų paprotį išgerti iš jaunosios batelio. Grafas nuauna Julijos batelį ir įsistebeilija į kraujo dėmę, likusią nuo šukių pradurtos pėdos. Grafą pagauna įkarštis, sunkiai tramdomas kraujo geismas („O Julija, undine mano! Netiesa, kad tavo kraujas šaltas. Jaučiu, jis šiltas, tirštas ir stiprus, kaip brangūs vynai…“). Juliją vis labiau apima nerimas, kurį ji stengiasi užgniaužti ir kliautis meilės gydančia galia (arija „Nurimk, širdie! Ir nevirpėk, lyg gūdžiame miške…“).
Svečiai pamažu įsisiautėja. Trys pučiamųjų ansambliai vienas per kitą groja lengvą pobūvio muziką. Įsisuka šokių sūkurys. Per siautulio kulminaciją salėje pasirodo vienaakė Senė. Ji siūlosi pabūti piršliu. Svečiai stebisi, kas ji – elgeta, benamė, raganė? Senė sakosi atėjusi nekviesta palinkėti jauniesiems nesiskirti ne tik šioj žemėj, bet ir vėlių pasauly. Ji sako Grafui, kad burtas mestas – Grafas pats pasirinko keliauti tiesiai pas požemio valdovą ir ji pati ten jį palydėsianti. Girdisi dūžtančio molinio puodo garsas. Ji dingsta.
Senei išėjus, svečiai lyg niekur nieko toliau šoka, dainuoja ir siautėja. Staiga pasigirsta šūvis. Daktaras skubiai išrieda vežimėlyje į sodą pažiūrėti, kas atsitiko. Jis grįžta, rankose laikydamas negyvą Juliją kruvinu kaklu. Svečiai šnabždasi, priblokšti nelaimės. Pasirodo senovine vestuvių suknia vilkinti senoji Grafienė; jos rankose pistoletas. Ji dairosi, kažko ieškodama. Šlubčiodamas peršauta koja, įeina vienmarškinis Grafas. Grafienė, vėl sušukusi „Lokys!“, pakelia pistoletą ir šauna. Grafas krenta negyvas. Visi lieka stovėti lyg suakmenėję.
EPILOGAS
Profesorius iškeliauja iš Medintilčio dvaro. Už scenos girdėti atleidimo meldžiantis choras ir balsas, dainuojantis atsisveikinimą: „Aš viską palieku ir tolstu. Bet širdis viską ima į kelią.“ Tuo pat metu pasigirsta lyg Profesoriaus mintyse skambantys paskutiniai Prospero Mérimée novelės „Lokis“ sakiniai originalo kalba.
