UNDINĖ
3 veiksmų (2 dalių) opera, atliekama lietuvių kalba
Libreto autorius Jaroslav Kvapil
Libretą iš čekų k. vertė Vlada Mikštaitė ir Aivaras Mockus
Čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) opera „Undinė“ – priešpaskutinė ir pati populiariausia iš dešimties jo sukurtų operų. Nors po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse, savo tikrojo populiarumo valandos tolėliau už Čekijos ribų jai teko palaukti iki XX a. 8–9 dešimtmečių.
Anuomet ši „lyrinė pasaka“, kaip ją apibūdino pats kompozitorius ir libretistas Jaroslavas Kvapilas, poetiškai apibendrino čekų tautinės kultūros dvasią ir ryškiai reprezentavo besiformuojantį čekų nacionalinės muzikos stilių, grįstą ne perimtomis austriškos-vokiškos muzikinės tradicijos įtakomis, o profesionaliojoje kūryboje naujai atrandama tautosaka ir kultūriniu tautos paveldu. Tačiau šiandienos klausytojų dėmesį galbūt labiau traukia ne nacionalinis operos turinys, o įvairioms interpretacijoms atviras daugiasluoksnis kūrinio tekstas bei stiprus psichologinis užtaisas, nepaprastai paveikiai perteiktas genialios A. Dvořáko vaizduotės pagimdytoje dramoje apie nepasotinamo geismo ir nesibaigiančios kančios kamuojamos undinėlės tragišką likimą.
Savo laimės žmonių pasaulyje bet kokia kaina siekiančios A. Dvořáko operos pagrindinės veikėjos įvaizdyje susilieja keltiškos, germaniškos, slaviškos kilmės legendų apie vandens dvasias (sirenas, meliuzinas, vokiečių Nixen ir Lorelei, rusų rusalkas) motyvai, pasikartojantys skirtingų Europos tautų folklore. XIX a. šis įvaizdis buvo ypač populiarus ne tik romantizmo muzikoje, bet ir dailėje, literatūroje, kur jis įkūnijo idėją apie sąsają tarp meilės (Eros) ir mirties (Thanatos) instinktų. Operos libretistas J. Kvapilas mini du jį įkvėpusius literatūrinius šaltinius: vokiečių rašytojo Friedricho de la Motte Fouqué novelę „Undinė“ (1811) ir Hanso Christiano Anderseno pasaką „Undinėlė“ (1837). Tarp kitų inspiracijų dar galima paminėti rašytojų Karelo Erbeno ir Boženos Němcovos čekų liaudies pasakų rinkinius, iš kurių į operą atkeliavo ne tik savitas poetinis skambesys, bet ir Vandenio personažas. Operos pavadinimui pasirinkę rytų slavų pasakose sutinkamą rusalką, kūrėjai savo dėmesį sutelkė į jos transformacijas: Vandenio jaunėlės dukters Undinės sąmoningą norą virsti moterimi iš meilės Princui, paaukojant savo balsą mainais į nemirtingą sielą, o vėliau susitaikymą su prakeiksmu, kai nepritapusi žmonių pasaulyje ir atstumta savo mylimojo ji virsta amžinai klajoti pasmerkta žaltvyksle, pražudančia žmones vandenų gelmėse. Pirmąja jos auka savanoriškai tampa atgailaujantis Princas, kuriam mirtį Undinės glėbyje atneša jos bučinys.
Lietuvos klausytojams ši A. Dvořáko opera buvo pirmą kartą pristatyta gana anksti: 1937 metais Kauno Valstybės teatre ją pastatė dirigentas Juozas Tallat-Kelpša, režisierius Petras Oleka ir dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Libretą į lietuvių kalbą tąkart vertė poetas Kazys Binkis. Vėliau į tą pačią Kauno sceną, tik jau Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, „Undinė“ sugrįžo 1972-aisiais, kur ją interpretavo dirigentas Juozas Idzelis, režisierė Vlada Mikštaitė (ji pati iš naujo išvertė libretą į lietuvių kalbą) ir scenografiją bei kostiumus sukūręs Muodris Tenisonas, labiau žinomas kaip profesionalaus pantomimos teatro Lietuvoje pradininkas.
Trečiąkart atgaivinti „Undinę“ Lietuvos scenoje sumanė režisierius Bernardas Gytis Padegimas, radęs palaikymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: „Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera grįš būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad KVMT radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“ Kuriant operos scenovaizdį režisieriui talkino ilgametė jo bendražygė, scenografė ir kostiumų dailinininkė Birutė Ukrinaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, anksčiau KVMT bendradarbiavę su režisieriumi statant E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ (2019). Choreografiją operos šokiams kuria ir veikėjų judesius režisuoja trylika metų šiame teatre šokusi, vėliau savo sukurtus šokio spektaklius „Karmen“ (2017) ir „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019), choreografines miniatiūras projekte „Dėmesio! Baletas“ (2020–2021) čia publikai pristačiusi Aušra Krasauskaitė.
I dalis
Mėnuliui patekėjus, gamta tarsi nubunda ir ima gyventi savo nuostabų pasakos gyvenimą. Iš miško išbėga laumės. Žaisdamos ir dainuodamos, jos vilioja iš vandens gelmių ten gyvenančią vandens dvasią – Vandenį. Jis geraširdiškai globoja įsisiautusią jaunystę, kartais pats įsijungia į linksmą žaidimą, o kartais papasakoja įdomių dalykų… Jis žino ir apie žmonių pasaulį, puikų, bet klastos kupiną… Kas galėjo nujausti, kad tie pasakojimai įžiebs ilgesį jauniausios undinėlės širdyje, kad ji ims stebėti tą nežinomą pasaulį, gyvenantį saulės šviesoje…
Laumėms nutilus, Undinė pasakoja Vandeniui, kad ji įsimylėjo gražuolį Princą, kuris kartais medžiodamas čia užklysta, ilsisi ir mėgaujasi ežero vėsa. Ji ėmė laukti Princo, ilgėtis tų trumpų, laimingų akimirkų, kai pavirtusi banga liūliuodavo jį ir glamonėdavo. Ji ėmė trokšti sielos ir meilės… Vandenis, išgirdęs Undinės prisipažinimą, išsigąsta, nes jaučia, kad ši jos meilė geruoju jai nesibaigs ir kad gyvenimas tarp žmonių jai gali suteikti vien sielvartą. Matydamas, kad Undinė jo įspėjimų nesiklauso, pataria jai kreiptis į Raganą.
Likusi viena, Undinė prašo mėnulio, kad jis savo spinduliais praneštų mylimajam apie jos meilę. Po to, kai tolimas Vandenio balsas dar kartą veltui bando atkalbėti Undinę nuo jos sumanymo, ji šaukiasi Raganos. Ši sakosi žinanti būdą, kaip vandens laumę paversti žmogiška esybe, tik įspėja, kad tai pavojinga: tapusi žmogumi, Undinė neteksianti kalbos, liksianti nebylė, o jei nusivilsianti savo meile, būsianti prakeikta, ir tuomet nerasianti ramybės nei žemėj, nei vandeny. O be to, žūsiąs ir tas, kurį ji myli. Įsitikinusi savo meilės galia, Undinė sutinka su šiomis sąlygomis, ir Ragana savo burtais paverčia Undinę žmogumi.
Aušta rytas, aidi medžioklės ragai. Pasigirsta medžioklio daina. Princas atsiveja baltą stirną. Lyg sapne, jis nebegali pajudėti iš vietos, net medžioklio daina jo nepažadina. Vietoj stirnos, jis pamato žolėje miegančią nuostabią mergaitę. Veltui Undinės draugės ir Vandenis iš vandens gelmių bando ją sulaikyti. Princas, staiga pamilęs Undinę, nusiveda ją į savo pilį.
Princo pilyje didelė šventė – jaunojo šeimininko sužadėtuvės. Visi susirūpinę – keistą nuotaką išsirinko Princas! Jis sumanė vesti girioje rastą nebylę, gal moterį, o gal laumę… Girininkas kalbasi su virtuvės pagalbininku virėjuku, abu jie stebisi tuo bauginančiu įspūdžiu, kurį jiems daro Undinė. Ir Princui neramu. Jau tiek dienų jie gyvena šalia, o jam niekaip nepavyksta įminti šios nebylės būtybės paslapties, įžiebti jos širdyje ugningos aistros… Nusivylęs Undine, jis savo jausmus nukreipia į svetimšalę Princesę, kuri pasirodo sode. Ne, išdidžiai Princesei nereikalinga Princo meilė, bet kodėl nepasimėgauti dar viena pergale?
Staiga sodas nušvinta, pasigirsta linksmos fanfaros ir puošnių svečių būrys išeina iš pilies. Svečiai šoka polonezą. Svečiams išsiskirsčius po sodą, iš tvenkinio iškyla Vandenis. Jis jau pastebėjo, kad Princas ruošiasi pamesti Undinę, ir čia pat aprauda liūdną Undinės likimą. Jo rauda susilieja su grįžtančių iš sodo svečių choru.
Ištuštėjusiame sode pasirodo Undinė. Tvenkinyje pamačiusi Vandenį, ji pasakoja jam apie savo sielvartą. Netoliese vienas kitu besidžiaugiantys Princas ir Princesė yra gyvas jos sielvarto įrodymas. Princas pareiškia Princesei, kad dėl jos jis jau pamiršęs Undinę, ir po karštų abiejų prisipažinimų Princas suspaudžia Princesę savo glėbyje. Su siaubu stebi Undinė šį pavojingą žaidimą, ji bando atitraukti mylimąjį nuo žavingos viliūgės, bet dabar jau Undinės prisilietimas nutvilko jį šalčiu! Princas ją atstumia, iš tvenkinio iškilęs Vandenis apglėbia Undinę ir neria su ja į vandenį. Veltui išsigandęs Princas prašo Princesę išgelbėti jį nuo užkerėjimo. Princesė, dėl kurios jis pametė Undinę, atstumia jį ir išdidžiai nueina.
II dalis
Palaužta, stovi Undinė prie gimtojo ežero. Mirtis jai būtų išganymas, bet undinės juk nemiršta… Raganos prakeiksmas ją pavertė žaltvyksle. Ragana mato jos sielvartą ir siūlo išeitį: savo rankomis ji privalo užmušti apgaviką. Tik jo kraujas tegali nuplauti prakeikimą. Bet Undinės meilė didesnė už kančią – ji negali nužudyti savo mylimojo, visą prakeikimo naštą prisiima sau…
Girininkas ir virėjukas irgi ateina pasitarti su Ragana. Jie norėtų jos patarimo, kaip pagydyti Undinės apkerėtą Princą. Tačiau jiems nesiseka. Vandenis, išgirdęs jų kalbą, prisiekia atkeršyti žmonių giminei.
Temstant laumės renkasi pievoje žaisti. Jos džiaugiasi ir juokiasi, bet Vandenis nepritaria jų linksmybei. Jis pasakoja joms apie jų draugės, Undinės, graudų likimą, ir šios nuliūdusios išsislapsto po mišką.
Pasirodo Princas. Jis kaip pamišęs bėga į ežerą. Iškankintas sąžinės graužimo ir kaltės, kad per vėlai suprato mylįs tik ją vieną, jis visur ieško savo baltosios stirnos, savo Undinės. Jam pasirodžiusi Undinė graudžiai prikaišioja neištikimybę ir sako, kad dabar jos bučinys suteiksiąs jam tik mirtį. Princas mirties nesibijo, puola į Undinės glėbį ir miršta laimingas.
Režisierius Gytis Padegimas ir „Undinė“ – nuo prigimties nepabėgsi, gamta keršija nepaklususiems
„Undinės“ premjeroje – katastrofos aidai
Nelaimingos Undinės istorija
