Šokio triptikas jungia tris skirtingas, tačiau tarpusavyje dialogą kuriančias choreografines kompozicijas: šveicarų choreografo Marcelio Leemanno „Decrescendo“, klaipėdietės kūrėjos Agnijos Šeiko „Pasiskolinti peizažai“ ir tarptautinį pripažinimą pelniusios Nyderlandų choreografės Annabelle Lopez Ochoa darbą „Mammatus“. Kiekviena dalis savitai reflektuoja žmogaus santykį su aplinka, bendruomene ir gamta, kviesdama žiūrovą patirti nuolat kintančias judesio, struktūros ir emocijos būsenas.
I DALIS – „Decrescendo“ (choreografas Marcel Leemann, Šveicarija)
Šokio spektaklis „Decrescendo“ nagrinėja grupinio elgesio reiškinį, pasitelkdamas tradicinius ir ritualinius šokius bei folklorines formacijas. Kūrinys atskleidžia įtampą tarp kolektyvo ir individo, kur individualios išraiškos suardo nusistovėjusias struktūras ir kuria pasipriešinimo momentus. Grupinis elgesys čia suvokiamas kaip žmogiškas ir politiškai motyvuotas procesas, o tradicija reflektuojama kaip komunikacijos, saugumo ir priklausymo grupei šaltinis, prie kurio nuolat grįžtama.
Marcel Leemann – choreografas, šokėjas, režisierius ir pedagogas, kūręs įvairiuose Europos teatruose bei įkūręs „Marcel Leemann Physical Dance Theater“, su kuriuo gastroliavo tarptautiniu mastu. Jo kūryba jungia fizinio teatro, šiuolaikinio šokio ir edukacijos principus.
Spektaklis atliekamas su fonograma.
II DALIS – „Pasiskolinti peizažai“ (choreografė Agnija Šeiko, Lietuva)
Asmeninėmis šokėjų istorijomis paremtas spektaklis „Pasiskolinti peizažai“ kuria gyvą, nuolat besimainantį sceninio vyksmo audinį. Kūrinio ašis – japoniškas „shakkei“ principas, kai į kompoziciją įtraukiamas išorinis kraštovaizdis. Ši idėja scenoje virsta gyvu peizažu, kuriame kiekvienas atlikėjas tampa bendros erdvės dalimi.
Individualiomis trajektorijomis judantys šokėjai kuria ir nutraukia ryšius, žaidžia matomumo ir nematomumo ribomis, leidžia vaizdiniams atsirasti ir išnykti. Spektaklis kviečia patirti nuolatinę kaitą kaip grožio šaltinį – meditatyvią, nenuspėjamą tėkmę.
Agnija Šeiko – viena ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų, Šeiko šokio teatro vadovė, sukūrusi daugiau nei 30 spektaklių, pasižyminčių tarpdiscipliniškumu ir jautriomis socialinėmis temomis.
Spektaklis atliekamas su fonograma.
III DALIS – „Mammatus“ (choreografė Annabelle Lopez Ochoa, Nyderlandai)
Šokio spektaklis „Mammatus“ pavadintas įspūdingų debesų darinių vardu – tai po audros debesimis kabančios, skulptūras primenančios formos. Po šiuo dramatišku „dangumi“ scenoje atsiranda juodų paukščių pulką primenantys šokėjai, judantys pagal intensyvų Michaelo Gordono kūrinio „Weather One“ ritmą.
Spektaklyje tyrinėjama trapi pusiausvyra tarp tvarkos ir chaoso, atskleidžiama gamtos jėga ir instinktyvus judesys, tarsi kūnus neštų vėjas. Tai dinamiška, vizualiai paveiki choreografija, kur susilieja gamtos stichijos, garsas ir kolektyvinis judėjimas.
Šis triptikas kviečia žiūrovą į trijų skirtingų estetikų ir idėjų kelionę – nuo socialinių struktūrų ir individo santykio iki asmeninio peizažo bei galingų gamtos metaforų, atsiskleidžiančių per šiuolaikinio šokio kalbą.
