KELIONĖ Į TILŽĘ
2 veiksmų opera lietuvių kalba
Libreto autorius Eduardas Balsys pagal to paties pavadinimo Hermanno Sudermanno apysaką
Klasikinis meilės trikampis ir netikėtai tragiškai pasibaigusi vienos šeimos istorija Klaipėdos krašte gimusio vokiečių rašytojo Hermanno Sudermanno apysakoje „Kelionė į Tilžę“ tapo pagrindu vienai dramatiškiausių, įstabiausių kelionių ne tik lietuvių literatūroje, bet ir Lietuvos operos istorijoje. Vienintelė Eduardo Balsio opera, sukurta 1980 m. vienos iš Sudermanno novelių motyvais, pasakoja apie žvejų kaimelyje gyvenančią gražią ir darbščią Anso, Indrės ir jų trijų vaikų šeimą. Šeimos idilė dūžta pasirodžius viliokei samdinei Bušei, kuri ne tik apsuka galvą Ansui savo karštu temperamentu, bet ir įkalba jį nuskandinti žmoną jiems keliaujant Nemunu į Tilžę. Bušės planui lemta žlugti, nes kelionėje Ansas praregi, jog nuostabiausia ir žaviausia moteris jam vis dėlto yra romioji Indrė, bet jų laimę vis tiek pasiglemš nevaldoma stichija… Tad opera „Kelionė į Tilžę“ pasakoja veikiau ne apie įveiktus atstumus ar pasiektą laimę, o apie mylinčių žmonių vidinę kelionę vienas kito link, jų atradimus ir paklydimus.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas prikėlė operą naujam gyvenimui ir užbaigė XX a. lietuvių muzikos klasiko Eduardo Balsio (1919–1984) šimtmečiui skirtų renginių ciklą, prisidėjusį prie platesnio pajūrio krašte užaugusio kompozitoriaus kūrybos garsinimo. Operos muzikinę medžiagą šiam pastatymui redagavo jo mokinys, žymus kompozitorius Giedrius Kuprevičius.
PROLOGAS
Prie pat marių stovi Vilviškiai. Labiausiai visame kaime šviečia tas kiemas, kuris su Parvės žiotimis sudaro lyg ir smailų kampą, – jis priklauso Ansui Balčiui. Ansas Balčius – ne šiaip sau žvejys: jis jau kone ponas, su vokiečiais jis šneka vokiškai kaip tikras vokietis, jis grogą saldinasi kaip tikras vokietis ir taip moka ginti savo bylas, jog jam nereikia švaistyti pinigų advokatams. Žmoną jis paėmė irgi šaunią. Jinai kilimo iš Minijos, duktė to turčiaus Jakštaičio, kuriam priklauso didžiosios pamario pievos. Ji pagimdė jam vaikučius, Endrikį ir Elzikę, ir vis tiek ji ir dabar, kaip ir mergaudama, tevaikšto baltutė ir švelni, ir užkalbinta parausta kaip gvazdikų lysvė. Tokia yra Indrė Balčiuvienė.
Viskas klostėsi kuo puikiausiai, bet nuo to laiko, kai į namus įkėlė koją samdinė Bušė, viskas labai pasikeitė. Čia, Balčiaus namuose, sėdi ji dabar kaip tikra tylios ir švelnios žmonos priešingybė. Dainuoja, trankosi ir triukšmauja nuo apyaušrio iki išnaktų. O nuo to laiko, kai šeimininkas pabuvojo pas ją kamaroje, ji nebe juokais pastatė ragus. Skaudu žiūrėti, kaip ji vis labiau ir labiau glemžėsi valdžią į savo rankas, o jis yra silpnas ir daro, kaip ji nori.
O kur eina Ansas temstant? Niekas tikrai nežino. Jis eina palei Parvę, kur tokie tankūs karklynai, jog iki vandens nė iš tolo neprasiskverbia vakaro žara. O žmonės, sėdintieji pas duris, šnabžda jam iš paskos: „Dabar jis susitiks su Buše“. Tiesiog gėda ir sakyti: jis iš tikrųjų susitinka su Buše. Tenai, kur iki vandens nė iš tolo neprasiskverbia vakaro žara, sėdi Ansas ir Bušė iki išnaktų ir rezga planus, ką čia padarius. Bet ką besugalvoja – žmona, Indrė, visur stovi skersai kelio.
– Skirkis!
– Skirkis! Lengva pasakyti. O vaikai? Endrikis, vyresnysis, kada nors paveldės ūkį. O Elzikė, kuri jam lyg iš akies išlupta, netrukus skambins pianinu… Tokių vaikų neišsižadėsi
Tačiau reikia atsikratyti Indrės! Indrę reikia pašalinti iš kelio.
– Nunuodyti? Iškils aikštėn.
– Prigirdyti? Bet juk Indrė niekur neplaukioja.
– Ar Indrė moka plaukti? Kaip kirvis – taip plauko Indrė.
Taip kalbasi ir tariasi jie valandų valandas, naktis po nakties. Bušė klausia, jis atsako. Ir iš tų klausimų ir atsakymų kepa jie ant lėtos ugnies ragaišį, kurio paragavusi Indrė turės mirti.
I VEIKSMAS
1 paveikslas. Tyliai rauda Indrė. Ateina kaimynė Anė Dočienė ir sako: „Indre, mes, kaimynai nebegalime ilgiau į visa tai žiūrėti. Nutarėme parašyti tavo tėvui.“ Baltutė Indrė prašo Anės to nedaryti.
– Jau iš penkių šeimininkų ji pabėgo, kai tiktai atsikando, – sako Indrė, – nusibos jai ir Ansas.
– Tokio vyro kaip tavasis ji nepaleis, – sako Anė ir daug negaišindama plaukia su vyru į Miniją pas Jakštaitį.
Rytojaus dieną atvyksta į Vilviškius senis Jakštaitis. Bušė, kuri viską pamato, pirmoji pastebi atvažiuojančią briką. „Ko jis nori?“ – klausia ji įsispendusi ir varsto jį akimis. Jis nepėsčias, ištraukia vežėjui iš rankų botagą ir šnioja jai. Per veidą ir pliką dešiniąją ranką nusiplieskia randas. O ji ką? Ji čiumpa senį ir ima velėti kumščiais. Ansui ir vežėjui pavyksta išplėšti jį iš įtūžusios moteriškės nagų. Dievaži, jeigu jie nebūtų įsikišę, ji būtų senį, ko gera, nugalabijusi.
– Aš esu turtingasis Jakštaitis, – plūstasi senis, – ir šitaip mane užpulti!
Grįžta namo Indrė. Ji parsivedė iš mokyklos abu vaikus. Pamačiusi tėvo briką, ji krūpteli, dairosi aplink, lyg ieškodama, kur čia greičiau pasislėpus. Bet senis dar greitesnis. Čiumpa dukterį ir tempia prie Anso.
– Dabar pulk prieš ją ant kelių, – koneveikia jis žentą, – ir bučiuok jos pridurkus.
Kad ir koks jis bevalis, tačiau su tuo nesutinka. Bet senis, pačiupęs už pakarpos, pririečia ir, aure, klūpo jis prieš ją. Jis su viskuo sutinka ir pažada seniui neįsileisti daugiau Bušės į savo kiemą ir tučtuojau ją atstatyti.
Bušė garsiai nusikvatoja – tiesiog leipsta juokais.
– Tai iš tikrųjų jie tave sudorojo, tu, liurbi? – sako ji.
Indrė išlydi Jakštaitį. Ansas vienas. Bet Bušė ne iš kelmo spirta. Bušė randa išeitį. Įkalbina Ansą elgtis su Indre meiliai ir prišnekinti ją išvykai į Tilžę. Ar Ansas atsimenąs, kaip praeitą vasarą prie Ventės rago nuskendo du žvejai? Kaipgi jis neprisimins. Juk vienas skenduolių buvo jo pusbrolis. O ar jis žinąs, kaip tad nutiko? Niekas tiksliai nežino. „O ar negalima tyčia išvirsti? Išplaukti su meldų pundeliais!”
Ir Ansas prikalbina Indrę plaukti su juo kartu į Tilžę.
2 paveikslas. Anksti, gerokai prieš saulės tekėjimą, jie išplaukia. Prieš pat išplaukiant, Ansas atsineša kažkokį daiktą, suvyniotą į gūnią, numeta šalia savęs prie vairo ir vogčiomis dilbčioja į Indrę, lyg bijodamas, kad ši neužklaustų. Kai jiedu pasuka už Ventės rago, ten, kur smulkus žemės ruožas įsirėžia į marias, jis pirma atleidžia škotą, paskui staiga permeta vairą į kitą pusę ir visu greičiu pasileidžia tiesiai į rytus. Kiekvieną kartą plaukdama pas tėvą į Miniją, ji bijodavo šios vietos, nes jeigu ką ištikdavo nelaimė, tai tik čia.
Ir neaiškios baimės kankinama, ji dairosi į mieląją Miniją ir pati sau galvoja: „Ak, tėveli, jeigu tik žinotum, koks sunkus bus Indrei šis kelias“. „Ir ką jis ten turi toj gūnioj?“ – galvoja ji toliau. – „Tai kažkoks daiktas, kuriuo jis atliks tą baisų darbą. Bet kas tai galėtų būti?“ Pagaliau ji sukaupia drąsą ir klausia:
– Ką tu ten turi gūnioje?
Ansas niūriai praveria burną ir sako:
– Pušnis.
Bet Indrė žino, kad tai netiesa. „Į Miniją, į Miniją norėčiau… / Ten mano tėviškė, / Ten motinėlės kapas… Tai aš prie jo parkrisčiau, / Tai rankom jį apglėbčiau / Ir verkčiau, verkčiau, verkčiau…“ Indrė atsistoja ant valties krašto ir išskleidžia rankas, tarytum norėdama pakilti ir nuskristi.
Ansas pripuola prie Indrės ir nubloškia ją į laivo vidurį. Jiedu išsigandę žiūri vienas į kitą, o mirties nuojautos motyvas gaudžia, kad rodos, suplėšys bures ir apvers pačią valtį. Indrė grįžta į savo valties galą. Pradeda ruoštis baisiam smūgiui. Ji tvarkingai sudėlioja kelionės mantą, pasitvarko savo rūbą, susišukuoja plaukus…
O Ansas jau stovi už jos nugaros rūstus ir grėsmingas. Ir jo rankos dreba. Ir Indrė tai jaučia, bet nesuvirpa, neatsigręžia. Skausmas it replėmis užgniaužia jai kvapą: „Dabar viskas“.
Jau Anso rankos tiesiasi į ją… Bet štai valtininkai praplaukia ir nuplaukia. „O-o-oi… Ė-ė-ei… Ei varė varė / Šaltyšius varė / Mus tris jaunus žvejus / Ton svetimon šalelėn…“ Tolsta nutolsta ir jų ugnelė, ir jų daina…
Ansas, taip nieko ir nepadaręs, o gal veikiau nedrįsęs to padaryti, pamažu grįžta prie vairo. Vadinasi, ne dabar. Vadinasi, grįžtant…
Iš rūko iškyla Tilžė.
II VEIKSMAS
3 paveikslas. Jokūbo poilsio parkas. Aplinkui prie raudonai apdengtų stalų sėdi vien miesto ponai, ponios, panelės, ulonai, dragūnai. Kai Ansas ir Indrė, kuri svetimoje vietoje jaučiasi gana nedrąsiai, praeina pro sėdinčius ir klausančius muziką miesto poniją, ieškodami laisvos vietos, visi ištiesia kaklus ir palydi juos akimis. Ansas tuoj suranda laisvą stalą, nušluosto nosine nuo kėdžių dulkes ir paliepia dailiam vokiečiui ponui atnešti jam ir Indrei kavos ir pyrago. Lygiai taip, kaip ir kiti daro.
Staiga jai skaudžiai nusmelkia širdį pagalvojus, kad gal jau niekada nebeteks pamatyti vaikų. Nejuokais išsigandusi, ji žvilgteli į jį ir ką gi mato – jo veidas irgi pasikeitęs. Jis sėdi pravira burna, giliai įkritusiais skruostais ir žiūri kažkur pro šalį. „Ir vis dėlto bus“, – galvoja ji, padeda šaukštelį į šalį ir nė kąsnio daugiau nebeliečia, tik krapštinėja pirštų galais trupinius, išsibarsčiusius aplink lėkštę.
– Ar galėčiau ko nors parvežti vaikams lauktuvių?
– Na, žinoma.
Bet Indrė negali nė pajudėti. Baimė – kaip marių bangos, čia atslūgsta, čia vėl išsilieja į krantą.
– Tu pats jiems paimk. Galėsi parvežti ką nors vaikams atsiminimui.
– Atsiminimui? Nuo ko?
– Nuo manęs! – ir perveria Ansą akimis.
Ansas staiga pasikelia ir išbėga. Orkestras su dainininke atlieka baladę „Žuvėdra, žuvėdra…“ Melodija plaukia tai tyliai, tai svajingai, tai rūsčiai, tai dramatiškai… Ir persekioja ją baladės žodžiai: „Žuvėdra, žuvėdra – tai aš ir tu, vieniši, vieniši be sparnų. Juk tai apie mane ir Ansą!”
Ir kadangi Indrė nenori, kad svetimtaučiai, vokiečiai, kurie sėdi aplink, pamatytų jos susijaudinimą, greitai pašoka, prasiskverbia, prasmunka pro daugybę stalų ir atsiduria nuošalioj vietoj, kur stovi paslėpti už medžių tušti suolai. Ar tušti? Ne, negali būti… Ar tai jie? O gal tik jų šešėliai… Bet Indrė aiškiai girdi Bušės juoką, šaižų kaip stiklas ir piktdžiugišką kaip kėkšto čerškėjimas, ir lipšnų Anso balsą… Buše vėl klausia, Ansas gi – atsako. Iš tų klausimų ir atsakymų vėl kepa ant lėtos ugnies ragaišį, kurio paragavusi Indrė turės mirti.
Kantrybės taurė persipildo, kai Indrės sąmonę pasiekia žodžiai apie vaikus: „Nematysite, jūs vargšeliai, šviesios dienos, kai tik į namus įžengs Bušė. Kodėl, Ansai, tu neužstoji savo vaikų? ANSAI?”
Atsitrenkia į Ansą, grįžtantį su pirkiniais.
– Ansuti mano, Ansuti mano, nedaryk man nieko, prašau tave.
Susikibę rankomis, jie grįžta atgal prie savo salo ir nekreipia dėmesio į žmones, kurie negali į juodu atsižiūrėti.
Orkestras užgroja valsą. Ir štai Indrė šoka. Poruojasi, šoka ir kiti. Tačiau Indrė turi didžiausią pasisekimą. Šokėjai dėl jos varžosi, „atmušinėja“ vienas nuo kito. Visiems vyrams norisi nors vieną kitą kartą apsisukti su tokia dailia moteriškaite. Jau gerokai įkaušęs ponaitis krypuoja prie Indrės, pliaukši delnais. Indrė suglumusi stabteli, nežinodama ką daryti. O Ansas žino. Ansas prieina prie Indrės, apkabina ją per liemenį. Pradžioje jiedu žiūri vienas į kitą, o po to pradeda lyg ir drovėdamiesi suktis. Bet juo toliau, tuo smagiau. Ir šoka jiedu, šoka iki apsvaigimo.
O Dieve, koks gyvenimas gražus!
4 paveikslas. O paskui jie išplaukia. Indrė atsisėda į senąją vietą priešakyje ant paragės, kad galėtų matyti Ansą ir širdyje juo džiaugtis
Krantai darosi tamsesni ir įsiviešpatauja didelė tyla. Indrei visą laiką neišeina iš galvos mintis, kokia baimė slėgė jos širdį, kai jie prieš aštuonias valandas plaukė tuo pačiu keliu, ir kaip dabar jai lengva.
– Tad ateik prie manęs ir sėskis greta, – sako Ansas.
Ak, kaip mielai ji su tuo sutinka. Bet eidama artyn pamato tarp jo kojų pūpsančią gūnią. Vėl ją išvydus, Indrei pasidaro bloga. Ji susmunka ant viduriniojo suolelio ir atsiremia nugara į stiebą. Dabar ji nežino ką daryti. Ar užklausti jį, ar nuleisti tylomis? Bet ji žino viena: ten, kur išsipūtęs guli apvalus maišas, dėl kurio turinio jis jai melavo, ten ji negali statyti kojos. Ir jai dingteli mintis išsiaiškinti viską, kas buvo. Dabar, tučtuojau. Nes vėliau, turbūt, niekada prisiruoš.
– Tik kas yra gūnioje? – pasiteirauja.
Ansas nusigręžia.
– Aš pati pažiūrėsiu!
Ir Ansas nedraudžia.
Ir ką gi ji randa? Randa du pundelius žalių meldų, surištus virvute. Daugiau nieko. „Ir tai visi burtai?“
– Tenai, prie Ventės rago, ketinau, pavertęs valtį, ketinau su tais meldais išplaukti! Ligi kranto be jų juk niekas nepriplaukia… Koks aš pasidariau niekšas! – sako jis ir mušasi į krūtinę.
Bet ji šypso ir sako:
– Ansuti, nereikia žmogui per daug save koneveikti, nes išdirbsi pats save į šuns dienas.
Taigi ji ne tik atleidžia jam, bet dar ir pakelia jam dvasią.
Ir štai guli jie ramūs ir laimingi vėl šalia vienas kito, o valtis plaukia vis tolyn, tarytum pati Laimė sėdėtu prie jos vairo.
Debesys užtemdo dangų, mėnulį ir žvaigždes… Juos užklupo audra… Dangus su vandeniu maišosi… Audra siaučia… Po to ji pamažu rimsta, rimsta, rimsta…
Švinta. Ant kranto guli Indrė. Dešinėj ir kairėj prie jos krūtinės pusiau kyšo du žalių meldų pundeliai, jis surišti per nugarą virvute.
Ji sunkiai pakyla, tiesia į marias rankas. Aidėdamas ir toldamas skamba skausmingas Indrės šauksmas: „Ansai, Ansuti!”
Jokio atsako.
Eduardas Balsys, 1980 m.