EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ
2 dalių šokio spektaklis
pagal to paties pavadinimo Eduardo Balsio 4 veiksmų baletą
XX a. lietuvių muzikos klasiko Eduardo Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ (1960) – iki šiol laikomas populiariausiu šio žanro nacionaliniu veikalu. Jį kurdamas kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, dar labiau išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai.
„Eglė žalčių karalienė“ išlieka profesionalioje scenoje dažniausiai atgimstančiu lietuvių nacionaliniu baletu: M. Rimeikio spektaklis – jau penktoji šio E. Balsio kūrinio interpretacija. Pirmąjį jo pastatymą 1960 m. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūrė baletmeisteris Vytautas Grivickas, antrąjį 1976 m. – Elegijus Bukaitis, trečiąjį 1995 m. – Egidijus Domeika, ketvirtąjį 2015 m. – britas George‘as Williamsonas.
Jaunosios kartos kūrėjų komanda – choreografas Martynas Rimeikis, dirigentas Modestas Barkauskas, scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė stengėsi įsiklausyti į kompozitoriaus E. Balsio muziką ir neprimesti Eglės ir Žilvino meilės istorijai nūdienos socialinių kontekstų. Tuo pačiu mėginta išvengti pasakų inscenizacijoms būdingos vizualių detalių gausos, todėl naujajame pastatyme kalba pats šokis, o ne dekoracijos ar butaforija. M.Jacovskio scenografijos sprendimas – itin lakoniškas: žvejų kaimelį jame simbolizuoja virvės, kokiomis į krantą ištempiamos valtys, jūros pasaulį – grandinės, paprastai laikančios laivų inkarus. E. Brazdylytės kurtuose kostiumuose dominuoja lengvi, tarsi vėjyje besiplaikstantys moteriškų suknelių audiniai, kurių spalvos kinta kartu su pasakojamos istorijos etapais: spektaklio pradžioje šviesūs ir trumpi Eglės apdarai vėliau tamsėja ir ilgėja. Povandeninio žalčių pasaulio atstovai dėvi glotniai priglundančius juodus drabužius.
Laiko išbandymus atlaikiusi nuostabi E. Balsio muzika atgijo ekspresyvia ir originalia šiuolaikinio šokio kalba. Palangos koncertų salėje įvykusi „Eglės žalčių karalienės“ premjera pelnytai tituluota 2019 m. festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ kulminacija bei visos Lietuvos kultūros įvykiu. 2021 m. balandį šio šokio spektaklio vaizdo įrašą pirmąkart transliavo Prancūzijos kultūros kanalas „Mezzo“. KVMT pastatyta „Eglė žalčių karalienė“ tapo antruoju M. Rimeikio darbu (po 2017 m. LNOBT sukurto „Proceso“), transliuotu šiame kanale.
APDOVANOJIMAI
„Padėkos kaukė“ (2020-03-27) kūrybinei grupei už geriausią 2019 m. spektaklį Klaipėdoje (nominacija Metų spektaklis)
„Auksiniai scenos kryžiai“ (2020-03-27) Martynui Rimeikiui už choreografiją ir balerinai Julijai Stankevičiūtei už Eglės vaidmenį
Prologas
AUDRA
Jūra šėlsta, švilpia, ūžia…
Tai Žilvinas – Baltijos jūros karaliūnas žaltys – dūksta, siaučia… Daug metų, vai daugel metų kenčia: ir sielvartas, neapykanta ir nerimas, pagieža ir pyktis – tai raganos kerai – lydi Žilviną, ir skęsta, žūva laivai, turtai, žmonės…
Nebėr jėgų jau, nors truputį poilsio ir sau, ir žmonėms…
Bet nevalia! Vėl ragana verčia ir šėlti, ir dūkti, ir siausti…
Kur rasti ramybę? Kas suteikti ją gali?
Staiga! Kas gi tai?
Vai tai Eglė – žvejo dukra, jei pamiltų Žilviną, vai nustotų šėlti, dūkti ir siausti audra, vai nebebūtų nei kančios ir sielvarto, nei neapykantos ir nerimo, nei pagiežos ir pykčio…
Jei Eglė pamiltų Žilviną!
I veiksmas
BALTIJOS PAJŪRIS. SAULĖLYDIS
Eglė, seserys ir merginos linksmai krykštauja, žaidžia, suka ratelį pajūry.
Temsta.
Štai ir tolimi rago balsai vadina merginas namo. Draugės ir vyresniosios seserys paklauso, tik jaunesnioji – Eglė – ryžtasi dar kartą išsimaudyti.
Jau mėnesiena. Rami pajūrio vasaros naktis. Linksma grįžta į krantą išsimaudžiusi Eglė, bet kas gi tai? Ji šlykštaus žalčio glėby. „Paleisk gi, paleisk gi mane“, bet Žilvinas tik tada paleisiąs ją, jei Eglė duos pažadą tekėti už jo. Nei prašymai, nei maldavimai nepadeda.
Juk jis, Žilvinas, ją mylįs, o Eglė būsianti mylimiausia ir laimingiausia žmona… Išnyks raganos kerai!
Drebėdama iš siaubo ir išgąsčio, Eglė duoda žodį. Kad tik paleistų…
EGLĖS TĖVŲ SODYBA. VIDUDIENIS
Jaunimas linksminasi, šoka. O kokie šaunūs Eglės broliai!..
O kodėl Eglužė nelinksma? Ją nerimas kankina, kas gi su ja bus?
O jaunimas linksminas, šoka, suka ratelius. Štai jau žalčiai piršliai! Ko gi neprašytiems svečiams reikia? Jie atvykę Eglės, kuri pažadėjusi tekėti už jų valdovo, Baltijos jūros karaliūno…
Kas daryti? Nejaugi atiduoti jiems Eglę? Ne, vietoj jos tegu vežasi žąsį, avelę… Tačiau ko gegutė kukuoja? Sykį, antrą, trečią… Apgaulė nepavyko.
Žalčiai įpykę, grasūs – net baisu. Jau stoja į vaidą žalčiai ir broliai…
Ne, nereikia žudynių, nereikia! Eglė prašo, maldauja, tenurimsta visi. Kas žodį sykį davė, privalo tesėt! Likit sveiki, tėveliai, seselės, broliai ir jūs, mielos draugės, ir jaunieji berneliai. Tokia jau mano dalia dalužė!
Eglė rauda.
Ir štai išvyksta su svetimais į svetimus namus. O broliai? Prisiekia keršyti.
II veiksmas
JŪROS DUGNAS, ŽILVINO RŪMAI
Žilvinas ilgisi. Blaškosi. Ar tesės Eglė žodį? Taip neramu.
Ar išvaduos jį iš raganos kerų? Ir štai Eglė pas Žilviną.
Kaip viskas neįprasta, keista. Kiek čia Gėrio ir Grožio!
Nuostabu! Būk pasveikinta, Žilvino, Baltijos jūros karaliūno, žmona.
Štai jie tik dviese – Eglė ir Žilvinas. Ką pasakyti? Kaip rasti kelią į širdį?
Dėkui, mylimoji, kad žodį tesi!
Štai lūpos susitiko, ir… žaibas perskrodžia vandenis, o šalia Eglės – Žilvinas, ne žaltys, jau ne, o jaunikaitis gražus, jaunas, lieknas, išdidus. Tai jo aš bijojau?
Daug metų, vai daugel metų kančia ir sielvartas, neapykanta ir nerimas, pagieža ir pyktis lydėjo mane, tai raganos kerai. Dabar visa pradingo. Kol meilė ir ištikimybė bus tvirta, tol nieko nebaisu. Meilę lydės tik Gėris ir Grožis.
III veiksmas
GINTARO RŪMAI ŽILVINO PILYJE
Vai daugel praslinko metų. O laimei nieks netrukdo!
Vaikai jau dideli. Žaidžia, linksminasi, išdykauja. Tai sūnūs – Ąžuolas ir Beržas ir jauniausioji duktė – Drebulytė.
Bet tėviškės ilgesys stiprus. Leisk, Žilvine, nors trumpam aplankyti savus.
Žilvinas neširsta, tačiau neramus. Mąsto, kaip užkirsti kelią į namus.
Na, gerai, pirma suverpki, Egluže, kuodelį šilkų, o paskui suavėki, Egluže, klumpes geležines. Verpia, verpia, bet šilko kuodelis nemąžta, oi ne! O klumpės sunkios, niekados nenudils!
Bet ragana jau čia. Jei pavyktų išskirti Žilviną su Egle, laimingos šeimos židinys iširtų, vėl būtų jos valdžioje Žilvinas, vėl kiltų audra, vėl šėltų, dūktų ir siaustų Žilvinas – Baltijos jūros karaliūnas žaltys. Vėl skęstų, žūtų laivai, turtai ir žmonės…
Štai ir šilko kuodelis suverptas, ir klumpės sunešiotos. Žilvine, Žilvinėli, vai išleisk dabar tėviškėlėn, o sugrįšim mes greitai – prašo Eglė, vaikai.
Štai jums ragas, mylimieji. Jo garsais grįždami iškviesit mane, ir jei gyvas būsiu – kils pieno puta, jei negyvas – kraujo puta. Tik kad niekas žemėj tos paslapties nesužinotų. Ir jie prisiekė.
IV veiksmas
GRĮŽIMAS Į NAMUS
Kaip gera po daugel metų vėl sugrįžti gimtinėn! Bet kažko neramu. Gal skirtis nereikėjo? Vai paviešėsim neilgai, Žilvinėli, ir skubėsim grįžti atgalios, išsiilgę savų namų.
JONINĖS
Tiesiog į Jonines atvyko sveteliai. Visiems gera, linksma ir smagu. Ąžuolui, Beržui ir Drebulytei viskas nauja, nematyta. Vien linksminkis, džiūgauk ir šok. Tik, Egluže, kodėl tu vyrą jūroj palikai? Tyla.
Jau broliai ruošia suokalbį. Reikia ištardyti vaikus. Kas tas paslaptingas žaltys? Kaip jį prisišaukti? Neužmiršo jie priesaikos atkeršyti žalčiui, išdrįsusiam pagrobti jauniausią seserį, Eglę.
Įpykę dėdės tardo Ąžuolą ir Beržą. Bet ne, jie rago paslapties neišduos! Niekados! Juk jie prisiekė.
Kaip baisu Drebulytei vienai tarp piktų dėdžių! Tik kvočia, tik kvočia, kaip tėvą iškviest krantan. Neišduosiu tėvelio, neišduosiu… Kartoja sau Drebulytė! Bet dėdės padūko
Vai kaip skaudžiai pliekia vytiniu… ir neišlaikė jos širdelė, ir išdavė rago paslaptį.
Epilogas
Jūra šėlsta, dūksta, siaučia… Broliai dalgiais Žilviną užkapojo. Susigrąžins jie Eglę ir vaikus pas savus.
Skuba Eglė su vaikais prie jūros kranto. Ąžuolas pučia ragan, net baisu… kraujo puta kyla. Kas, vaikai, neišlaikė paslapties? Kas priesaiką sulaužė? Vai graudžiai rauda Drebulytė.
Tad pavirski tu į drebulėlę, kad drebėtum tu dieną naktelę… O jūs, sūneliai, stokit stipriais medeliais, o aš jūsų viduryje liksiu eglele. Ir ošiu čia šalia jūros amžinai, šalia Žilvino Žilvinėlio…
Eduardas Balsys, 1960 m.
Pokalbis su choreografu Martynu Rimeikiu: Individualus žvilgsnis į gerai žinomą pasaką
Karalienė be karūnos
