KAKTUSAI+
Antroje dalyje žiūrovams siūlome pasigrožėti pirmąkart ne tik Klaipėdoje ar Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse 2023 metais sudygusiais švedų choreografo Alexanderio Ekmano „Kaktusais“. Net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis išgyvenantys kaktusai yra paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose. Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose jų niekas nebuvo regėjęs iki 2010-ųjų, kai A. Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“. Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu jauno choreografo kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje.
2010-aisiais tuomet dar tik pradedantis choreografas šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir neretai pasipūtėlišką kritikų retoriką. Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška. Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų – tarsi įkalinti baltuose kvadratuose. Jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai scenoje atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai. Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo neregimo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?
Jeigu tai būtų absurdo teatro pjesė ar dadaistinio meno ready-made objektų paroda, galėtume sakyti, kad kaktusai kartais yra tiesiog kaktusai. Arba kad tai yra meno objektas kaip metafora. Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, „suprasti“. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“ Taip pat akivaizdu, kad scenografiją ir kostiumus savo spektakliui sukūręs choreografas dygliuotus sukulentus ir kūno spalvos kostiumus pasitelkia kaip žmogaus egzistencinio nuogumo, pažeidžiamumo, o sykiu ir atsparumo nepalankioms aplinkos sąlygoms metaforą. Kad šis egzistencializmas gali būti tiek pat rimtas, kiek juokingas, signalizuoja ne tik kaktusai, bet ir „iš dangaus“ netikėčiausiu momentu ant scenos nukritusi katės iškamša…
Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“. Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda styginių kvarteto gyvai atliekama improvizacija ir orkestrui aranžuotas Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto. Spektaklyje taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių ir „užkadrinio balso“ sakomi Spenserio Theberge‘o tekstai. Galime numanyti, jog jis įgarsina kritiko vidinį balsą: jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai. Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzijimai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“
KAKTUSAI (Cacti)
Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meną, jaučiame poreikį jį analizuoti, „suprasti“. Daugelis mano bičiulių yra pripažinę, kad iš tiesų nesupranta šiuolaikinio meno, ir dėl to jaučia, jog tai – ne jiems. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime meną interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. Galbūt jis kartais sukelia tik jausmą, kurio negalì paaiškinti, o sykiais tampa labai aišku, kokia žinia užkoduota meno kūrinyje.
„Kaktusuose“ kalbu apie meno kritiką. Spektaklis buvo sukurtas tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kaskart labai susikrimsdavau, perskaitęs eilinį rašinį apie mano kūrybą. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Paskui nustojau skaityti recenzijas, bet man iki šiol kelia abejonių ši neteisinga žmonių sukurta sistema.
Kurdamas „Kaktusus“ turėjau galimybę dirbti repeticijų salėje drauge su muzikantais, man tai buvo nauja. Su styginių kvartetu susikūrėme savotišką ritminį žaidimą, kuriame jie sąveikavo su šokėjais – tai ir tapo kūrinio partitūra. „Kaktusai“ – ypatingo susitelkimo iš šokėjų ir muzikantų reikalaujantis kūrinys, ir dėl to jį nepaprastai įdomu stebėti. Visada žavėjausi tuo, ką sugeba žmonės, pasiekę aukščiausios koncentracijos būseną arba atsidūrę kritinėse situacijose.
„Kaktusai“ neabejotinai yra vienas tų kūrinių, kuriems visada jausiu tam tikrą simpatiją. Labai sudėtinga sukurti spektaklį, kuris atrodytų išbaigtas nuo pradžios iki pabaigos ir jame nieko nebesinorėtų keisti. Manau, kad „Kaktusuose“ sugebėjome taip sudėlioti visą dėlionę, kad iš tiesų ėmė atrodyti, jog spektaklis yra „baigtas“.
Alexander Ekman
