KAKTUSAI+
Vienaveiksmių baletų diptikas
I DALIS
GARSO ELIPSĖ (Audio Unit)
Choreografas, kompozitorius ir kostiumų dailininkas Gaj Žmavc
Grimo dailininkė Aira Braždienė
Šviesų dailininkas Edvardas Osinskis
Pasaulinė premjera: 2024 m. rugpjūčio 2 d. Klaipėdos elinge
Pirmoje vakaro dalyje KVMT baleto trupės meno vadovas, slovėnų choreografas Gajus Žmavcas demonstruoja visą trupę kaip vientisą organizmą. G. Žmavcas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru pradėjo bendradarbiauti 2021-aisiais, jau prieš dešimtmetį užbaigęs šokėjo karjerą Slovėnų nacionaliniame teatre Maribore ir ėmęs reikštis kaip laisvai samdomas choreografas, o sykiu ir garso takelių bei vaizdo projekcijų šokio spektakliams kūrėjas. Su Klaipėdos baleto trupe užsimezgusi abipusė simpatija dirbant Edwardo Clugo asistentu ne sykį sugrąžino šį įvairiais talentais apdovanotą menininką į uostamiestį įgyvendinti savo kūrybinių sumanymų, kol jis galiausiai nusprendė įteisinti savo santykius nuo 2023–2024 metų sezono pradžios tapdamas trupės meno vadovu.
„Spektaklio pavadinime „Audio Unit“ (Garso elipsė) susijungia du man svarbūs dėmenys: garsas arba muzika, kurią kuriu pats, ir vienetas – mūsų trupės narių visuma ir vienybė. Tai pirmasis Klaipėdos baleto trupės pastatymas man tapus jos meno vadovu, dėl to jame pasirodys visi trupės šokėjai,“ – aiškino choreografas. Apvilkęs šokėjus savo kurtais androginiško stiliaus kostiumais, kuriuos įkvėpė praėjusio amžiaus aukštosios mados reminiscencijos, choreografas kuria elegantišką ir patrauklią spektaklio vizualinę estetiką. Jis taip pat yra ir spektaklio garso takelio klavesinui, styginiams ir mušamiesiems autorius.
II DALIS
KAKTUSAI (Cacti)
Choreografas, scenografas ir kostiumų dailininkas Alexander Ekman
Choreografo asistentė Ana-Maria Lucaciu
Muzika:
improvizacija styginių kvartetui (atliekama gyvai);
Franz Schubert – IV d. Presto iš Styginių kvarteto Nr. 14 d-moll, D 810 („Mirtis ir mergelė“), orkestrui aranžavo Andy Stein (atliekama iš įrašo);
Joseph Haydn – IV d. Allegro iš Styginių kvarteto Nr. 16 A-dur, op. 9 Nr. 6, Hob. III:4; Sonata V („Sitio“) A-dur iš „Septynių paskutinių mūsų Išganytojo žodžių ant kryžiaus“ versijos styginių kvartetui, Hob. XX/1:B (atliekama gyvai);
Ludwig van Beethoven – ištrauka iš II d. Andante con moto quasi allegretto iš Styginių kvarteto Nr. 9 c-moll, op. 59 Nr. 3 (atliekama gyvai)
Šviesų dailininkas Tom Visser
Skaitomo teksto autorius ir atlikėjas Spenser Theberge (iš įrašo)
Pasaulinė premjera: 2010 m. vasario 25 d. Hagos „Lucent Danstheater“ (NDT2, Nyderlandai)
Premjera Lietuvoje: 2023 m. kovo 17 d. Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose
Antroje dalyje žiūrovams siūlome pasigrožėti pirmąkart ne tik Klaipėdoje ar Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse 2023 metų kovą sudygusiais švedų choreografo Alexanderio Ekmano „Kaktusais“. Net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis išgyvenantys kaktusai yra paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose. Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose jų niekas nebuvo regėjęs iki 2010-ųjų, kai A. Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“. Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu jauno choreografo kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje.
2010-aisiais tuomet dar tik pradedantis choreografas šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir neretai pasipūtėlišką kritikų retoriką. Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška. Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų – tarsi įkalinti baltuose kvadratuose. Jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai scenoje atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai. Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo neregimo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?
Jeigu tai būtų absurdo teatro pjesė ar dadaistinio meno ready-made objektų paroda, galėtume sakyti, kad kaktusai kartais yra tiesiog kaktusai. Arba kad tai yra meno objektas kaip metafora. Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, „suprasti“. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“ Taip pat akivaizdu, kad scenografiją ir kostiumus savo spektakliui sukūręs choreografas dygliuotus sukulentus ir kūno spalvos kostiumus pasitelkia kaip žmogaus egzistencinio nuogumo, pažeidžiamumo, o sykiu ir atsparumo nepalankioms aplinkos sąlygoms metaforą. Kad šis egzistencializmas gali būti tiek pat rimtas, kiek juokingas, signalizuoja ne tik kaktusai, bet ir „iš dangaus“ netikėčiausiu momentu ant scenos nukritusi katės iškamša…
Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“. Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda styginių kvarteto gyvai atliekama improvizacija ir orkestrui aranžuotas Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto. Spektaklyje taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių ir „užkadrinio balso“ sakomi Spenserio Theberge‘o tekstai. Galime numanyti, jog jis įgarsina kritiko vidinį balsą: jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai. Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzijimai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“
GARSO ELIPSĖ (Audio Unit)
Mano kūrinys skirtas didelei 24 šokėjų grupei. Tai studija apie nuolat išsisklaidančias ir čia pat iš naujo vėl susiklostančias skirtingas šokio struktūras, kurias jungia takaus, veržlaus judėjimo epizodai ir sudėtinga, minimalistinė, daug fizinių jėgų reikalaujanti šokio kalba. Kūrinyje subtiliai remiamasi populiariais klasikinio kordebaleto įvaizdžiais: į aiškias linijas sustatyti šokėjai, robotiškas tikslumas, kur kartais nebelieka galimybių atsiskleisti šokėjo individualumui, bet veikiau akcentuojamas grupės, kaip galingo vientiso organizmo, plastikos grožis.
Gaj Žmavc
KAKTUSAI (Cacti)
Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meną, jaučiame poreikį jį analizuoti, „suprasti“. Daugelis mano bičiulių yra pripažinę, kad iš tiesų nesupranta šiuolaikinio meno, ir dėl to jaučia, jog tai – ne jiems. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime meną interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. Galbūt jis kartais sukelia tik jausmą, kurio negalì paaiškinti, o sykiais tampa labai aišku, kokia žinia užkoduota meno kūrinyje.
„Kaktusuose“ kalbu apie meno kritiką. Spektaklis buvo sukurtas tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kaskart labai susikrimsdavau, perskaitęs eilinį rašinį apie mano kūrybą. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Paskui nustojau skaityti recenzijas, bet man iki šiol kelia abejonių ši neteisinga žmonių sukurta sistema.
Kurdamas „Kaktusus“ turėjau galimybę dirbti repeticijų salėje drauge su muzikantais, man tai buvo nauja. Su styginių kvartetu susikūrėme savotišką ritminį žaidimą, kuriame jie sąveikavo su šokėjais – tai ir tapo kūrinio partitūra. „Kaktusai“ – ypatingo susitelkimo iš šokėjų ir muzikantų reikalaujantis kūrinys, ir dėl to jį nepaprastai įdomu stebėti. Visada žavėjausi tuo, ką sugeba žmonės, pasiekę aukščiausios koncentracijos būseną arba atsidūrę kritinėse situacijose.
„Kaktusai“ neabejotinai yra vienas tų kūrinių, kuriems visada jausiu tam tikrą simpatiją. Labai sudėtinga sukurti spektaklį, kuris atrodytų išbaigtas nuo pradžios iki pabaigos ir jame nieko nebesinorėtų keisti. Manau, kad „Kaktusuose“ sugebėjome taip sudėlioti visą dėlionę, kad iš tiesų ėmė atrodyti, jog spektaklis yra „baigtas“.
Alexander Ekman
