LEGENDA
2 veiksmų baletas, sukurtas KVMT užsakymu
Šiam naujam viso vakaro trukmės baletui, sukurtam pagal originalią lietuvių kompozitoriaus Antano Jasenkos muziką orkestrui, slovėnų choreografas ir KVMT baleto meno vadovas Gajus Žmavcas įkvėpimo sėmėsi iš išlikusių legendų ir istorinių liudijimų apie Herkų Mantą – prūsų genties karžygį ir vieną žymiausių Didžiojo prūsų sukilimo prieš Kryžiuočių ordiną XIII a. vadų. Tačiau užuot savita šokio kalba perpasakojęs Herkaus Manto istoriją, choreografas renkasi nenaratyvinio baleto formą ir kuria emocinį fiktyvaus pasaulio peizažą pasitelkdamas universalius simbolius bei minimalistinį scenovaizdį. Istorinis naratyvas čia išgryninamas iki abstrakčia simbolika grįstos, stilizuotos fizinės išraiškos, o režisūroje dėmesys telkiamas į šviesos, vilties ir meilės susidūrimą su tamsa, neviltimi ir praradimu.
Nors abstraktūs šokio piešiniai, kuriuose šokėjai atlieka greito tempo judesius didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis, kartais gali priminti kažin kokias senovines apeigas, balete nevaizduojami jokie konkretūs istoriniai įvykiai ar asmenybės. Sąsajos su Herkaus Manto istorija ir jo gimtine Notangos miškuose labiau pabrėžiamos per vizualinę raišką, kurios centrine prasmine ašimi tampa galingas ąžuolo simbolis. Baltų mitologijoje ąžuolas siejamas su griaustinio dievu Perkūnu – vienu vyriausių baltiškojo panteono dievų, Dievo Praamžio valios vykdytoju, dar kitaip vadinamu Dievo rykšte arba Dievo rikiu (Diviriks), kuris be kita ko laikomas ir karių dievu. Perkūnui įrengiamose šventvietėse augo ąžuolų giraitės – stiprybės, ištvermės, dvasinės galios simbolis. Į ąžuolą galima žvelgti ir kaip į archetipinį gyvybės medį, jungiantį dievų karalystę danguje, gyvųjų karalystę šioje žemėje, ir mirusiųjų karalystę požeminiame pasaulyje – medžio šaknyse, kur „nusėda“ kolektyvinė žmonijos atmintis. Scenoje jis apverstas aukštyn kojomis, taip tarsi bylodamas apie dvasinį „bešakniškumą“ ir primindamas Herkaus kelio pradžią, kai jis buvo išplėštas iš savo genties – pagrobtas ir auklėjamas kaip krikščionis kryžiuočių riterių, siekiančių ištrinti jo kultūrinę atmintį ir primesti naują tapatybę. Nuolat besisukantis medžio vainikas, kaip ir kasmet kamieną storinančios rievės, sykiu simbolizuoja laiko tėkmę, kurioje tikri istoriniai įvykiai pamažu apauga būtomis ir nebūtomis istorijomis bei legendomis.
Itin abstraktų, stilizuotą vizualinį pavidalą šiam baletui sukūrė lietuvių menininkų komanda, kurią sudaro scenografė Sigita Šimkūnaitė (scenografijoje taip pat naudojami videomeno kūrėjo Martyno Norvaišo filmuoti vaizdai), kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Apeliuodamas į mitologinę žiūrovų vaizduotę per vizualinę raišką ir neoklasikinio šokio kalbą, baletas tuo pačiu kviečia susimąstyti apie universalias ir amžinas temas, tokias kaip žmonių kova už laisvę ir istorinės atminties trapumas, kurios, regis, išlieka itin svarbios ir šiandien.
Postūmį šiam spektakliui suteikė pokalbis su buvusia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove Laima Vilimiene. Ji atspirties tašku naujam baletui pasiūlė rinktis legendinio Herkaus Manto istoriją. Pradėjęs gilintis į šio senovės prūsų karžygio istoriją supratau, kad joje glūdi universali tema apie laisvę ir apie tai, ką esame pasiruošę dėl jos paaukoti. Gyvename neramiais laikais, kai daugelis iš mūsų pradedame suvokti, jog laisvė nėra savaime suprantamas dalykas, jog galimybė laisvai gyventi ir kurti yra didelė dovana, ne visi pasaulyje ja gali džiaugtis. Šios mintys ir įžvalgos tapo pagrindine spektaklio varomąja jėga.
„Legendoje“ nesiekėme perpasakoti Herkaus Manto istorijos šokio kalba, o veikiau sukurti emocinį fiktyvaus pasaulio peizažą, pasitelkdami universalius simbolius bei minimalistinį scenovaizdį. Istorinis naratyvas čia išgryninamas iki abstrakčia simbolika grįstos, stilizuotos fizinės išraiškos, o režisūroje dėmesys telkiamas į šviesos, vilties ir meilės susidūrimą su tamsa, neviltimi ir praradimu.
Drauge su kompozitoriumi Antanu Jasenka nusprendėme, kad šiam baletui labiausiai tiktų „kinematografiška“ partitūra orkestrui, kuri perteiktų šviesos ir pakylėtos atmosferos koncepciją. Styginių ir fortepijono derinys tapo muzikinės kompozicijos šerdimi. Trumpai savo naująjį kūrinį apibūdinčiau kaip nenaratyvinį, besiužetį baletą apie gyvenimą ir šviesą, jausmų ir judesio grožį.
Gaj Žmavc,
choreografas ir režisierius
