KELIONĖ
3 veiksmų opera su prologu ir epilogu anglų, ispanų, lotynų kalba
Libreto autorius David Henry Hwang pagal Philipo Glasso pasakojimą
Pirmasis pastatymas: 1992 m. spalio 12 d. „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke Amerikos atradimo 500-osioms metinėms pažymėti
„Kelionė“ – tai alegorija apie ieškojimų dvasią, apie būvį be vietos, kuriame atsiduriame kaskart susidūrus skirtingoms kultūroms. Kas verčia žmones keliauti, ko jie ieško? Veikėjai iš praeities ir ateities randa skirtingus atsakymus, tarp jų ir mokslininkas, keliaujantis po visą visatą sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. Kristupas Kolumbas įkūnija visus tuos amžinus klajūnus, – Ulisą, Nojų, Skrajojantį olandą, – kurie buvo prakeikti arba pašaukti klajoti, vieniši savo laive, apsėsti idėjos; jo figūra simboliškai apibendrina visus keliautojus – tuos, kuriuos gena troškimas tyrinėti, kelti klausimus.“
Philip Glass, 1992
Philipas Glassas (g. 1931 m. Baltimorėje, Merilendas, JAV) šiandien pripažįstamas vienu ikoniškiausių, įtakingiausių, komerciškai sėkmingiausių ir produktyviausių pasaulio kompozitorių. Savarankiškos kūrybinės karjeros pradžioje, pradedant nuo XX a. 7 deš. vidurio, Ph. Glassas sukūrė savitą, išsyk atpažįstamą stilių, kurį jis pavadino „muzika su kartojamomis struktūromis“, pasižyminčia nuolat kartojant palaipsniui ilginamomis arba trumpinamomis ritmo formulėmis, tonalia harmonija ir statiška dinamika, procesualumu, išraiškos priemonių ekonomija. Šie bruožai, ypač ankstyvuoju, radikaliuoju jo kūrybos laikotarpiu, buvo tapatinami su minimalizmo srove, o Ph. Glassas laikomas vienu iš keturių šio avangardinio stiliaus pradininkų šalia La Monte Youngo, Terry’io Riley’io ir Steve’o Reicho. Minimalizmas ilgainiui tapo tarsi pokario amerikietiškosios kultūros bendrine kalba, suprantama ir atpažįstama, įgijusia minias gerbėjų ir pasekėjų visame pasaulyje. Tačiau pats kūrėjas visada kratėsi jam lipdomos „minimalisto“ etiketės, save vadina „klasiku“, o jo tolydžio besiplečiantis įvairaus žanro kūrinių repertuaras rodo veikiau „maksimalistinius“ užmojus ir neregėtą produktyvumą, palyginamą nebent su didžiaisiais baroko genijais.
Kompozitoriaus kūrybiniame bagaže – daugiau kaip trisdešimt operų, jei skaičiuotume ne vien skirtas didžiajai operos scenai, bet ir kamerines, kino operas, muzikinio teatro ir kitų žanrų sceninius veikalus. Garsiausia ir novatoriškiausia iš jų – pati pirmoji Ph. Glasso su scenografu ir režisieriumi Robertu Wilsonu sukurta opera „Einšteinas paplūdimyje“ (1975–1976), kurios amerikietiškoji premjera „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke išjudino tradicinės operos pamatus, apibrėžė naują šio žanro sampratą ir akimirksniu išgarsino jo kūrėjus, anksčiau žinomus tik nedidelei grupelei Niujorko eksperimentinio meno gerbėjų. Tarsi pripažindamas neįtikėtiną šios operos sėkmę, teatras po dešimtmečio užsakė Ph. Glassui sukurti naują operą artėjančiai Amerikos atradimo 500-ųjų metinių sukakčiai pažymėti. Pripažinimo ženklu tapo ir solidus kompozitoriui skirtas honoraras – didžiausias kada nors sumokėtas už naują operą.
Operos „Kelionė“ (The Voyage) premjera „Metropolitan Opera“ teatre buvo numatyta tiksliai tą dieną, kai 1492 m. Kristupui Kolumbui išplaukus į vakarus ieškoti naujo kelio į Rytų Aziją, po penkių savaičių buvo pastebėta žemė – 1992 metų spalio 12-ąją, pirmadienį. Nepaisant didingos progos, dokumentinis tikroviškumas muzikinio teatro scenoje niekada nebuvo kompozitoriaus siekiamybė. „Operos teatras yra poezijos arena par excellence – vieta, kur nebūtina laikytis istoriniam tyrimui taikomų taisyklių, o menininkų vaizduotė padeda atrasti visai kitokią tiesą“, – tvirtino jis. Kompozitoriui Amerikos atradimas tapo tik dingstimi alegoriniam pasakojimui – kur kas platesnei refleksijai apie amžiną žmonijos troškimą tyrinėti, pažinti ir atrasti, apie paskatas, verčiančios žmones kelti klausimus ir atrasti naujus dalykus ne vien geografine, bet ir dvasine ar intelektualine prasme. Į pagalbą pakviestas dramaturgas Davidas Henry’is Hwangas išplėtojo šią alegoriją ir sukūrė itin poetišką, gana abstraktų libretą, įpindamas mokslinės fantastikos elementų, istorinių aliuzijų ir groteskiškų detalių iš šiuolaikinio gyvenimo.
Trijų veiksmų operos su prologu ir epilogu pasakojimas nelinijinis – joje nuolat kinta veiksmo laikas ir vieta. Prologe regime Mokslininką, tyrinėjantį tolimiausius visatos kampelius, bet visiškai nevaldantį savo kūno. Jo prototipu tapo žymusis fizikas ir kosmologas Stephenas Hawkingas. Kolumbas operoje pasirodo tik antrame veiksme ir jam yra skirtos tik dvi kelionės į Naująjį Pasaulį dienos – pirma, kai su keliautoju iškilmingai atsisveikina Ispanijos karalienė Izabelė ir jam suteiktus titulus vardijantys karališkųjų rūmų dvariškiai, ir paskutinė, kupina dvejonių savo misija ir košmariškų vizijų. Dar slogesnė nuotaika jį kankina gulint mirties patale (epilogas), apmąstant savo gyvenimą ir atgailaujant, kad jo išprovokuotas Senojo ir Naujojo Pasaulių susidūrimas pareikalavo nežmoniškų vietinių gyventojų aukų. Jų operoje taip ir nepamatome, nes susidūrimo su čiabuviais (beždžionžmogiais) scena įvyksta pirmykščiame pirmo veiksmo pasaulyje, į kurį erdvėlaiviu atvyksta ateivių iš tolimojo kosmoso įgula, kuriai pavyksta pabėgti nuo jų gimtąją planetą ryjančios juodosios skylės. Trečiasis veiksmas nukelia į ateitį – tai mokslinės fantastikos karikatūra su politikų ir aukštų pareigūnų rikiuote ir palydomis prie erdvėlaivio, kuriuo žmonija vėl išsiruošia į naujų pasaulių, naujų gyvybės formų paieškas…
Regis, pats likimas lėmė, kad „Kelionė“ tapo pirmąja Lietuvoje pastatyta Ph. Glasso opera, kuria prasidėjo pirmasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sezonas naujuose rūmuose. Jos naują sceninį pavidalą sukūrė tarptautinio konkurso būdu atrinkta kūrybinė grupė, kurią sudaro jauni italų menininkai – Chiara Osella (režisūra), Carlo Massari (režisūra ir choregrafija), Eleonora Peronetti (scenografija) ir Emilia Zagnoli (kostiumai) – ir nuolatiniai KVMT spektaklių „įvaizdintojai“ Linartas Urniežis (vaizdo projekcijos) ir Andrius Stasiulis (šviesos). Muzikiniu pastatymo vadovu tapo specialiai pakviestas maestro Dante Santiago Anzolini (Argentina – JAV), negalėjęs atsisakyti kvietimo sugrįžti į teatrą, kuriame prieš tris dešimtmečius pastatė uostamiesčio legenda tapusią G. Verdi „Traviatą“. Jį su kompozitoriumi Ph. Glassu sieja ilgametė bičiulystė ir kūrybinis bendradarbiavimas statant jo operas ir diriguojant simfonijas.
Premjeros rėmėjas:
Prologas
Futuristinė mokslo laboratorija, kurioje saugomos kreogeniniu būdu užšaldytos didžiųjų visų laikų mąstytojų galvos. Kol jos beria amžinus klausimus apie laiko ir erdvės prigimtį, Mokslininkas samprotauja apie žmogaus troškimą tyrinėti, plėsti savo pažinimo ribas, nepaisant gendančios įrangos, netobulo kūno ir proto ribotumo. Visais laikais atsirasdavo žmonių, kurie išdrįsdavo beatodairiškai siekti savo vizijos.
I veiksmas
1 paveikslas. Nevaldomas erdvėlaivis skrieja Saulės sistemos link. Įgulos kapitonė skundžiasi, kad niekas jos laive neveikia kaip pridera – nei šviesos, nei varikliai, nei jos pačios pasirengimas, kuris negelbsti, kai tenka veikti nenumatytomis aplinkybėmis. Erdvėlaiviui artėjant prie Žemės, pirmasis kapitonės padėjėjas kompiuterio ekrane baksnoja į artėjančią planetą ir vardija gyvybei palankias sąlygas – vandenį, deguonį, augaliją ir humanoidines gyvybės formas. Tuo tarpu antrasis kapitonės padėjėjas dalijasi prisiminimais apie nelaimingą vaikystę, o erdvėlaivio gydytoja prisimena savo sodą ir vaikus pavasarį. Erdvėlaivis krenta ir rėžiasi į Žemę.
2 paveikslas. Po avarinio nusileidimo laivo įgula regi planetą, vis dar esančią pirmykštėje evoliucijos stadijoje lyginant su jų gimtąja planeta ir stebi pirmųjų organizmų radimąsi.
Erdvėlaivio kapitonė kiekvienam įgulos nariui išdalina po vieną laivo krypties nustatymo kristalą. Žvelgdami į kristaluose pulsuojančią šviesą jie įeina į transą ir regi kaip amžių tėkmėje evoliucionuoja žmonija.
3 paveikslas. Likusi viena, kapitonė rengiasi išlipti iš erdvėlaivio spėliodama, kokių dar išbandymų jai ruošia likimas. Ir vis dėlto ji mieliau žūtų svetimoje planetoje, nei mirtų iš nuobodulio, įkalinta kasdienėje rutinoje. Vos išžengusią lauk pro pravirą erdvėlaivio liuką ją apsupa beždžionžmogiai – tarpinė hominidų rūšis tarp gyvūno ir žmogaus.
Manydami, kad ji yra stebuklingų galių turinti būtybė, hominidai išrenka kapitonę savo karaliene ir atlieka savotišką garbinimo ritualą.
Pertrauka
II veiksmas
1 paveikslas. 1492-aisiais karalienė Izabelė ir Ispanijos karališkasis dvaras atsisveikina su Kolumbu, susirengusiu plaukti vandenynu į vakarus ir atrasti naują kelią į Rytų Aziją. Kol karalienė laimina jūreivį, lotyniškai skaitydama ištraukas iš Šventojo Rašto, dvariškiai žada jam titulus, turtus ir galią. Ši scena virsta…
2 paveikslas. …tolimu prisiminimu Kolumbo galvoje, šiam plaukiant „Santa Maria“. Kai pirmasis kapitono padėjėjas skelbia dienos ir naujos sargybos pamainos pradžią, jo balsas sugrąžina Kolumbą į varganą gyvenimo jūroje tikrovę. Eina jau trisdešimt antroji kelionės diena ir jo išvargusi įgula nebetiki juo ir jo misija. Slegiamas baisios vienatvės Kolumbas vizijoje regi Izabelę. Ji drąsina keliautoją sakydama, kad jo svajonė prieš išplaukiant buvusi tokia aiški ir tikra, jog galėjusi ateiti tik iš Dievo. Kolumbas bėdojasi, kad jo svajonė nūnai apsiblausė, o begalinėje vandenų žydrynėje regįs tik savo ūmai susenusio veido atvaizdą. Izabelė primena jam tvirtą Nojaus tikėjimą ir klusnumą. Keliautojas toliau sako dvejojąs Dievo žodžiu, liepiančiu žudyti turkus ir žydus jo vardu. Tada karalienė jam apsireiškia madonos pavidalu ir kviečia jį prisiminti mergelę, „pajutusią savo pilve kažką sukrutus ir tvirtai tikėjusią, jog tai buvo Dievas“.
Kolumbas reikalauja prisiekti, kad ši ekspedicija skirta padidinti Dievo karalystę. Izabelė prisiekia ir įgydama mirtingos moters pavidalą skelbiasi esanti jo karalienė, jo meilė, jo vienintelis tikras Dievas. Pasigirsta paukščio čiulbėjimas ir abu kapitono padėjėjai sušunka: „Žemė!“
Pertrauka
III veiksmas
1 paveikslas. Saulės sistemos platybėse skriejančioje kosminėje stotyje antrasis erdvėlaivio kapitonės padėjėjas ir gydytoja skenuoja paeiliui visus žinomos visatos sektorius, ieškodami gyvybės užuomazgų. Tuo metu mėgėjai archeologai Žemės dvyniai ieško tyrimų laboratorijos Žemėje. Vienas iš jų išgirdo žemo dažnio garsą kopdamas į Andų kalnus; kita išgirdo aukšto dažnio garsą kasinėdama netoli Gango. Kai Žemės dvyniai mėgina pagauti šiuos signalus savo antenomis, juos perima ir kosminės stoties megateleskopas: gyvos būtybės iš dviejų tolimų pasaulių po ilgų paieškų pagaliau susijungia ir kosminės stoties skeneris parodo planetą, iš kurios prieš daugelį amžių atvyko ateivių erdvėlaivis.
2 paveikslas. Erdvėlaivio įgulos kapitonė dabar yra planetos prezidentė, vadovaujanti pirmajame veiksme sutiktiems beždžionžmogiams. Ji sako kalbą ir pristato savo įgulos atradimą: Žemės dvynių pagautus ir įgulos perimtus tolimos planetos signalus. Iškilmingose palydose dalyvauja ir atėjūnams prisistato aukštus postus užimantys žymūnai ir politikai.
3 paveikslas. Išsiruošusi į naują ekspediciją žvalgyti tolimosios planetos, erdvėlaivio įgula – kapitonė, gydytoja, pirmasis ir antrasis kapitonės padėjėjai – atsisveikina su mylimaisiais ir savo ankstesniu gyvenimu. Žmonija vėl iškeliauja atrasti naujų pasaulių, tyrinėti nežinomybės.
Epilogas
Kai keliautojai pranyksta kosmoso platybėse, regime Kolumbą mirties patale. Jį vėl vizijoje aplanko Izabelė, šįkart atėjusi palydėti keliautojo į mirusiųjų karalystę, kurion pati jau kadais yra iškeliavusi.
Jis priekaištauja karalienei dėl neištesėtų pažadų, o ši pajuokia jo išdidumą, esą kylantį ne iš Dievo, o iš puikybės, ir jo darbus Naujajame Pasaulyje, vykdytus ne Dievo, o Liuciferio vardu. Ji parodo savo tikrąjį veidą ir vilioja Kolumbą jai atsiduoti sulig paskutiniu atodūsiu.
Atsispyręs paskutiniam karalienės gundymui, Kolumbas apmąsto amžiną žmogaus siekį pažinti, perprasti dalykų esmę, ir jo siela iškeliauja į žvaigždes.
Pasitikrinti savo vidinį seismometrą
