SMUIKININKAS ANT STOGO
2 veiksmų miuziklas, atliekamas lietuvių kalba
Muzikos autorius Jerry Bock
Libreto autorius Joseph Stein (pagal Šolom Aleichemo apysaką „Tevjė pienininkas“)
Dainų tekstų autorius Sheldon Harnick
Libretą ir dainų tekstus iš anglų k. vertė Aleksas Dabulskis
Spektaklyje naudojama autorinė medžiaga, suteikta pagal Music Theatre International licenciją.
Amerikiečių kompozitoriaus Jerry Bocko, libretisto Josepho Steino ir dainų tekstų autoriaus Sheldono Harnicko 1964 m. parašytas miuziklas „Smuikininkas ant stogo“, kaip ir garsieji miuziklai „Mano puikioji ledi“, „Sveika, Doli“, „Vestsaido istorija“ ar „Muzikos garsai“, priklauso šio žanro aukso fondui. Kai 1958 m. J. Bockas ir S. Harnickas debiutavo kaip bendraautoriai, jie abu jau buvo šio to pasiekę. Ir nors pirmasis dueto darbas – miuziklas „Grožio konkursas“ – neturėjo pasisekimo, tačiau atkreipė meninės visuomenės dėmesį į talentingą kūrėjų ansamblį. Po metų atėjo ir didžioji sėkmė: ją atnešė miuziklas „Fiorelas“. Jame autoriai muzikos, poezijos ir šokio priemonėmis pasakojo vieno populiariausių to meto politikų Fiorello La Guardia, 1933–1945 m. dirbusio Niujorko burmistru, biografiją. Muzika ir dainų tekstai sukėlė furorą, ypač satyriniai kūrinio epizodai. Šis sceninis veikalas autoriams, statytojams ir atlikėjams pelnė aukščiausią pripažinimą ir įvairių apdovanojimų. Po dar dviejų, ne ypač nusisekusių miuziklų („Lepūnėlis“ ir „Ji mane myli“) autorių tandemas ėmėsi žydų literatūros klasiko Šolom Aleichemo apsakymų apie pienininko Tevjė ir jo šeimos (žmonos Goldės ir dukterų Ceitelės, Hodelės, Chavos, Šprincės ir Bielkės) gyvenimą mažame miestelyje Anatevkoje carinės Rusijos laikais, ore jau tvyrant 1905 m. revoliucijos nuojautai.
„Smuikininko ant stogo“ premjera įvyko 1964 m. rugsėjį. Gimė vienas ryškiausių ir novatoriškiausių muzikinio teatro spektaklių su labai stipriu humanistinių idėjų užtaisu, suprantamas viso pasaulio publikai, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės. Tai miuziklas, kurio muzika kupina temperamento ir aistros. Joje klausytojas atpažįsta stilizuoto žydų folkloro, senų rusiškų romansų elementus, o šalia jų skamba tipiškos šiuolaikinės temos su joms būdinga ritmika, melodika ir harmonija. Daugelis miuziklo numerių tapo visuotinai pripažintais šlageriais. Tai ir jau prologe nuskambanti tema „Tradicija“, ir Tevjė dainelė „Jei turtingas būčiau…“, ir visų veikėjų atliekama daina „Saulė teka, saulė leidžias…“ bei kitos. Lyriško, humoristinio spektaklio sėkmę didžia dalimi lėmė režisieriaus ir choreografo Jerome‘o Robbinso meistriškumas, tad jame svarbią vietą užima ne vien dainavimas ir vaidyba, bet ir šokis.
Miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ jo bendraautoriams pelnė daugelį prestižinių apdovanojimų ir atnešė pasaulinę šlovę. Pirmajame Brodvėjaus teatro pastatyme Tevjė vaidmenį atliko žymusis Zero Mostelis, o jo žmoną Goldę vaidino šokėja Marija Karnilova. Pasisekimo paakinti kūrėjai nutarė vėl imtis žydų tematikos ir šįkart pralošė. 1970 m. pastatytas miuziklas „Rotšildai“ vaizdavo žymią bankininkų Rothschildų šeimą 1772–1818 m. Tačiau autoriams nepavyko pakilti aukščiu dainelėmis iliustruotos faktografijos. „Rotšildams“ pritrūko siurrealistiškojo smuikininko ant stogo… „Smuikininkas ant stogo“ pranoko visus sėkmės rekordus, sulaukęs fantastiško pastatymų Brodvėjuje skaičiaus: per devynerius metus jis parodytas 3242 kartus! Po premjeros jis buvo statomas dar 32 šalyse, o miuziklo herojai scenoje prakalbo 16 skirtingų kalbų. Miuzikle sukuriamas ryškus žydų gyvenimo mažame miestelyje koloritas. „Smuikininko ant stogo“ leitmotyvas – tradicija. Ji labai svarbi pagrindiniam miuziklo veikėjui – pienininkui Tevjė. Tačiau senieji papročiai neišlaiko konfrontacijos su jaunąja, kitaip į pasaulį žiūrinčia karta…
Prologas
1905-ieji, Anatevkos štetlas Rusijos imperijos paribyje. Čia gyvena pienininkas Tevjė, jo žmona Goldė ir penkios jų dukterys. Kaip ir kitos žydų šeimos, jie kasdien patiria caro valdžios priespaudą. Tevjė aiškina, kad tik laikydamiesi Dievo įstatymų („Tradicija“) jie gali tikėtis ramybės ir pastovumo savo kasdieniame gyvenime. Jis pasakoja apie vidinį – žydiškąjį – ir daug platesnį miestelio bendruomenės ratą, kurį sudaro uriadnikas, popas ir daugelis kitų valdžios pareigūnų: „Mes jų nekliudom ir jie kol kas mūsų nekliudė.“ Tevjė tvirtai įsitikinęs, kad gyvenimas be pagarbos tradicijoms neturėtų tvirto pagrindo ir „siūbuotų lyg smuikininkas ant stogo“.
I VEIKSMAS
1 paveikslas. Tevjė dukterys nekantrauja sužinoti, kada piršlė Jentė joms suras svajonių jaunikius („Piršlė“). Jentė praneša jų motinai Goldei naujieną, kad į vyrus Ceitelei ji išrinkusi mėsininką Leizerį Volfą.
2 paveikslas. Tevjė svajoja, koks jis būtų laimingas būdamas bent kiek turtingesnis („Jei turtingas būčiau“). Grupelė miestelio gyventojų, tarp jų ir pašalietis Perčikas, pasitinka Tevjė su naujienomis apie pogromus gretimame miestelyje. Tevjė pakviečia jauną, revoliucijos idėjoms prijaučiantį studentą Perčiką vakarienės ir sutaria dėl pamokų savo dukroms.
3 paveikslas. Siuvėjas Motelis norėtų prašyti Tevjė jo dukters Ceitelės rankos, bet iš drovumo praranda amą. Visa šeima ir svečiai pradeda švęsti šabą („Šabo malda“).
4 paveikslas. Tevjė eina susitikti su mėsininku Leizeriu Volfu. Jis sutinka už mėsininko išleisti savo vyresnėlę Ceitelę. Prasideda smagi puota, prie kurios prisijungia kiti miestelėnai, taip pat ir smuklėje uliojantys rusai („L‘Chaim“).
5 paveikslas. Grįždamas namo Tevjė sutinka uriadniką, šis perspėja apie galimus išpuolius prieš Anatevkos žydus. Gerokai įkaušęs Tevjė visą kelią šoka. Jam ima atrodyti, kad jį lydi griežiantis smuikininkas.
6 paveikslas. Tevjė praneša Ceitelei apie jos ir Leizerio Volfo sužadėtuves. Goldė džiaugiasi, Ceitelė verkia. Motelis pagaliau išdrįsta prisipažinti Tevjė, kad jis ir Ceitelė jau seniai yra vienas kitam pasižadėję susituokti. Po ilgų svarstymų ir dvejonių Tevjė sutinka palaiminti jų santuoką. Motelis ir Ceitelė laimingi („Stebuklų stebuklai“).
7 paveikslas. Norėdamas perkalbėti savo žmoną Goldę, Tevjė prasimano siaubingą nakties košmarą („Sapnas“). Jis pasakoja, kad sapno būta pranašingo: esą Ceitelės santuoka su Leizeriu baigsis jos mirtimi nuo pirmosios mėsininko žmonos Frumos Sorės rankos. Pasibaisėjusi, Goldė ima primygtinai reikalauti, kad Ceitelė tekėtų už Motelio.
II VEIKSMAS
1 paveikslas. Miestelėnai gatvėje liežuvauja ir ginčijasi dėl pasikeitusių Ceitelės vedybų planų. Chavai einant į Motelio siuvyklą grupelė rusų jaunuolių šaiposi iš jos. Jaunuolis Fedka liepia jiems liautis. Grupelei pasišalinus, Fedka nuseka paskui Chavą. Jis norėtų su ja ilgėliau pasikalbėti, tačiau pasirodo Motelis ir vaikinas skubiai pasišalina. Motelis dedasi ant galvos vestuvių skrybėlę.
2 paveikslas. Muzikantai lydi vestuvių procesiją, visi susirinkusieji dainuoja („Saulė kyla, saulė leidžias“). Vyksta tradicinė žydų vestuvių ceremonija. Prasidėjus šokiams, Perčikas kviečia Hodelę šokiui ir ši sutinka – pasielgia nederamai, nes pagal papročius netekėjusi žydų mergina negali šokti su svetimu vyru. Netikėtai ir kiti paseka jų pavyzdžiu. Šokių siautulį staiga nutraukia uriadnikas su įtūžusiais žandarais, niokojančiais viską, kas pasipainioja jų kelyje. Kyla sumaištis, prasideda grumtynės. Daugiausia kliūva Perčikui, pastojusiam kelią vienam iš žandarų. Nekviestiems svečiams pasišalinus, Tevjė ragina šeimyną tvarkytis sujauktus namus. Jis kalbasi su Dievu apie tai, kas įvyko ir klausia: ar to būtinai reikėjo?
3 paveikslas. Perčikas praneša Hodelei, kad išvyksta į Kijevą ieškoti teisybės. Kai tik galės, žada pasiimti ir ją, siūlo susižadėti. Hodelė sutinka („Dabar aš turiu viską“). Paprašytas suteikti palaiminimą, Tevjė dvejoja ir nuogąstauja, bet galiausiai nusileidžia – duoda savo sutikimą tuoktuvėms. Kai juodu išeina, Tevjė klausia Goldės, ar ji tebemyli jį po sutartos santuokos ir dvidešimties bendro gyvenimo metų džiaugsme ir varge („Ar tu myli mane?“).
4 paveikslas. Susitikusi gatvėje Ceitelę, Jentė jai pasakoja, kad matė Chavą su Fedka. Tuo tarpu naujienos, kurias ji perskaitė Perčiko laiške, tampa miestelio kūmučių paskalomis. Jos užtraukia dainą, iškraipydamos tiesą ir skleisdamos melagienas („Gandas“).
5 paveikslas. Tevjė lydi Hodelę į geležinkelio stotį. Ji išvažiuoja į Sibirą, kur po arešto ištremtas Perčikas („Toli nuo mylimų namų“).
6 paveikslas. Miestelio gyventojai ir toliau liežuvauja. Šįkart – apie Motelio ir Ceitelės šeimos „pagausėjimą“.
7 paveikslas. Sugužėję į Motelio siuvyklą, jie sužino, kad tas „pagausėjimas“ – tai siuvimo mašina. Gatvėje Fedka kalbasi su Chava. Ji žada pasipasakoti tėvui apie jų meilę vienas kitam, tačiau pasirodęs Tevjė nenori nė girdėti apie rusą vaikiną ir pareikalauja, kad duktė niekada neminėtų jo vardo.
8 paveikslas. Parėjęs namo Tevjė sužino iš Goldės, kad Chavą su Fedka sutuokė popas. Apimtas įtūžio, jis pareiškia, kad nuo šiol Chava jiems yra mirusi. Jis dainuoja apie savo meilę dukrai ir klausia savęs, kodėl taip nutiko („Mažas paukštelis“). Ateina Chava ir maldauja tėvo palaiminimo. Tevjė kategoriškai atsisako. Chava išeina iš namų, skambant dainos „Tradicija“ melodijai.
9 paveikslas. Jentė mėgina pripiršti jaunikius likusioms dviem Tevjė dukterims – Šprincei ir Bielkei. Tačiau atėjęs uriadnikas praneša, kad visi miestelio gyventojai privalo parduoti savo namus, ūkio reikmenis ir išsikraustyti iš Anatevkos per tris dienas. Galvodami apie savo ateitį, Anatevkos gyventojai dainuoja apie savo mylimą miestelį, kurį yra priversti palikti („Anatevka“).
10 paveikslas. Šeima kraunasi savo mantą į vežimą ir rengiasi išvykti. Ceitelė ir Motelis žada laikinai apsistoti Varšuvoje, kol susitaupys pakankamai pinigų kelionei į Ameriką. Hodelė ir Perčikas vis dar Sibire. Pasirodo Chava su Fedka. Tevjė nekreipia į juos dėmesio. Chava aiškina, kad jie taip pat išvažiuoja – keliaus į Krokuvą, nes negali likti su žmonėmis, kurie taip elgiasi su kitais. Ji atsisveikina su Golde ir Ceitele. Paskutinę akimirką Tevjė sušunka išeinantiems: „Tegul Dievas jus saugo!“ Chava žada parašyti Goldei į Ameriką. Tevjė atsisveikina su visais, išvykstančiais iš miestelio. Jis traukia savo vežimą, o jam iš paskos nuseka ir smuikininkas…
