Gegužės 22d.spektaklis yra Tarptautinio teatro festivalio theATRIUM Lietuvos teatro vitrinos dalis
„Prima Donna“ – neeilinė monoopera, kurioje teatras ir opera susilieja į intymų pasakojimą apie žmogaus vidinį balsą, pasirinkimus ir emocinę drąsą. Siekiant peržengti paprasto muzikinio pasirodymo ribas ir pasiekti gilesnį žiūrovo suvokimą, spektaklis prasideda ne scenoje – jis prasideda grimo kambaryje, kur solistė susiduria ne su publikos žvilgsniu, bet su savimi.
Skirtingai nei tradiciniame koncerte, čia žiūrovas tampa tylia siena – leidžiančia girdėti tai, kas gimsta širdyje ir balsu virsta muzika. Šis pokalbis tarp solistės ir tylos yra kvietimas į gilesnį, autentiškesnį susitikimą su savimi.
Spektaklio siužetas neturi aiškiai apibrėžto veiksmo, tačiau jis juda per septynerius skirtingus personažus – operos herojes, kurių balsai formuoja solistės vidinį dialogą.
- Giuditta – drąsos ir aistros balsas, kuris klausia: „Ar drįstum rinktis aistrą, kai niekas neplotų?“.
- Esmeralda – laisvės dvasia, kuri kviečia judėti ir nebijoti būti savimi.
- Laureta moko tarti „noriu“ be kaltės ir be apribojimų.
- Miuzeta – tai žaismingas įvaizdis, kuris kelia klausimą: būti matomai, bet ne suvaidintai.
- Kleopatra – valios ir savivertės balsas, kuri sako: „Neįrodyk. Būk.“
- Margarita kvestionuoja, kiek kaltė mus riboja ir kaip ją paleisti.
- Undinė, giliausias iš visų, kviečia nerti į save – net jei vanduo šaltas.
Spektaklis remiasi muzikiniais kūriniais nuo baroko iki romantizmo ir XX a. klasikų – nuo Handelio ir Lehar iki Puccini ar Dvorak, – tačiau jų dermė čia ne tik estetinė, bet filosofinė: kiekviena melodija žymi vieną žingsnį į solistės pasaulį. Muzika tampa ne tik garso potyriu, bet ir vidinės transformacijos erdve.
Per monologus, dainas ir tylos akimirkas, solistė keliauja nuo jausmo iki suvokimo: kas lieka, kai nusivalai grimą? Kas prabyla, kai dingsta vaidmuo? Ar balsas, kuriuo kalbame, yra tik mūsų ar dar kažkieno diktuojamas?
„Prima Donna“ – tai ne tik spektaklis, muzika ar vokalinė virtuoziškumo demonstracija. Pirma, tai intymus susitikimas su savimi, kvietimas išgirsti tai, kas dažnai užgožiama triukšmo, vaidmenų ir kasdienybės balsų.
SIUŽETAS
Prologas. Laiškas sau
Prieš leidžiantis į kelionę per personažus, pasigirsta neišsiųstas laiškas sau. Jame – paprasti, bet labai reikalingi priminimai: „padaryk sau vietos“, „išmok pasakyti ne“, „grįžk su noriu“. Tai tarsi spektaklio raktas, kviečiantis suprasti, kad ši istorija – ne apie tobulumą, o apie drąsą būti savimi.
Pradžia
Solistė kreipiasi į sieną kaip į patikimiausią pašnekovą, kuris negiria, nemeluoja ir nevertina. Šioje scenoje grimo kambarys virsta tarsi mūšio lauku: pirmiausia dažomas veidas, o paskui bandoma nuvalyti tai, kas skaudina. Čia įvyksta lūžis – tyla, anksčiau kėlusi baimę, tampa erdve, kurioje galima būti.
Džiudita
Džiudita kvepia kelione ir drąsa rinktis „norą“ vietoj „saugumo“. Ji provokuoja solistę klausimu: „Ar drįstum rinktis aistrą, jei niekas neplotų?”. Ši dalis pasakoja apie vidinį konfliktą tarp „teisingo“ pastovumo ir nenumaldomo troškimo. Džiudita – tai balsas, raginantis leisti sau norėti.
Kunigunda
Ji kalba apie vidinį žmogaus perteklių – visa tai, kas per gyvenimą susikaupia ir ne visada randame jėgų tai paleisti. Šioje scenoje atsiveria praeities sluoksniai: vaikystės traumos, klaidos, dvejonės, nuoskaudos, neišsipildžiusios svajonės. Tai dalykai, kuriuos nešamės savyje lyg svetimus, bet nuolat esančius šalia. Ši dalis – apie norą nusimesti tai, kas slegia, net bandant tai atiduoti kitiems: „Prašau, paimkit, veltui atiduodu.“
Esmeralda
Esmeralda ateina su ritmu ir vėju. Jos laisvė – audringa ir dažnai smerkiama. Ji primena: „neparduot savęs už ramybę“. Tai dalis apie drąsą būti ir norėti, net kai tam nepritariama. Esmeralda grąžina kūnui judesį, o sielai – teisę rinktis.
Laureta
Laureta – mažiausias balsas, švarus kaip vanduo stiklinėje. Ji moko prašyti paprastai – be kaltės, įrodinėjimo, biudžetų ir tvarkaraščių. Solistė bando ištarti „noriu“ tyliai, beveik be garso, tarsi mokytųsi kalbėti iš naujo. Ši dalis – apie tai, kaip suaugę žmonės pamiršta prašyti sau ir kaip meilė virsta dokumentais, kai iš tiesų ji yra noras gyventi iš širdies.
Kartu ieškoti atsakymų
