SAPNAI IR KAKTUSAI
Šiuolaikinio šokio spektaklių vakare „Sapnai ir kaktusai“ susitinka du skirtingų šalių jaunosios kartos choreografai – Robertas Bondara (Lenkija) ir Alexanderis Ekmanas (Švedija), dėl savo nepaprasto žingeidumo, kūrybingumo ir noro išbandyti savo jėgas vis naujose šokio scenose, žanruose ar stiliuose jau sulaukę įvairių pasaulio šalių žiūrovų bei kritikų liaupsių bei prestižinių apdovanojimų.
Lenkų choreografas Robertas Bondara – Lietuvos publikai jau pažįstamas vardas, mūsų šalyje pastatęs tokius pilno metro šokio spektaklius kaip Giedriaus Kuprevičiaus baletas „Čiurlionis“ (LNOBT, 2013) ir „Faustas“ (Klaipėdos VMT, 2020). Po kelerių metų pertraukos R. Bondara sugrįžo į Klaipėdą, kad čia naujam gyvenimui prikeltų du savo ankstyvuosius choreografinius etiudus, kurtus Lenkijos nacionalinio baleto kūrybinėms dirbtuvėms „Kreacje“ („Kūriniai“). Šiose dirbtuvėse šokėjai jau šešiolika metų turi galimybę išbandyti savo gebėjimus ne tik choreografijoje, bet ir kitose scenos menų disciplinose – parenka arba patys kuria muziką, kostiumus, grimą, scenografiją, šviesų dizainą, kuria vaizdo projekcijas, užsiima savo projektų vadyba ir t. t. R. Bondara taip pat nuėjo šį meninių eksperimentų kelią: tiek 2012 m. sukurtame „8m68“, tiek 2015 m. „Žagsulyje“ (Hiccup) jis yra ir scenografas, ir režisierius, ir kostiumų bei šviesų dailininkas.
Abi pirmoje vakaro dalyje rodomas R. Bondaros miniatiūras būtų galima priskirti grynojo, nesiužetinio šokio kategorijai. Kūrėjas jose plėtoja jį dominančias psichologines temas. Du šokėjai „Žagsulyje“– tarsi vieno individo ego ir superego. Pastaroji asmenybės dalis persekioja subjektą lyg šešėlis, tupi lyg angelas ar velniukas ant pečių, kužda lyg vidinis cenzorius, klampinantis dvejonėse kiekvieną jo veiksmą, reiškiasi per jo kūną lyg nevalingas žagsulys. Papildomų reikšmių šiai miniatiūrai suteikia atpažįstama tema iš Milošo Formano filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ (kompozitorius Jack Nitzsche) ir tamsiais industriniais tonais nuspalvinta lenkų kompozitoriaus Michało Jakaszeko elektroakustinė muzika. „8m68“ idėja, kaip ir pavadinimas, dar abstraktesni – tai penkių šokėjų tour de force, kuriame atsiskleidžia žmonių tarpusavio santykių, emocijų „mechanika“, veikiama traukos ir atstūmimo jėgų, prievartos ir paklusimo mechanizmų. Šokėjų judesių dinamiką galingais tvinksniais pastiprina brazilų elektroninės muzikos vizionieriaus Amono Tobino muzika, o jų emocijas ir energiją sugeria choreografo valia scenoje iškritęs sniegas.
Antroje dalyje žiūrovams siūlome pasigrožėti pirmąkart ne tik Klaipėdoje ar Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse sudygusiais švedų choreografo Alexanderio Ekmano „Kaktusais“. Net nepalankiausiomis aplinkos sąlygomis išgyvenantys kaktusai yra paplitę visame pasaulyje – nuo sausringų plynių abiejose Amerikose iki palangių mūsų butuose. Tačiau teatro scenoje, o juo labiau šokio spektakliuose jų niekas nebuvo regėjęs iki 2010-ųjų, kai A. Ekmanas sumanė jais papuošti sceną savo spektaklyje, sukurtame Nyderlandų šokio teatro II trupei, ir net pakrikštijo savo naująjį kūrinį „Kaktusais“. Nuo to laiko „Kaktusai“ tapo visame pasaulyje atpažįstamu jauno choreografo kūrybos ženklu, kuriuo įvairių trupių premjeros buvo pažymėtos šokio žemėlapyje jau daugiau kaip dvidešimtį kartų nuo Sietlo JAV šiaurės vakaruose ir San Paulo Brazilijos pietryčiuose iki Sidnėjaus Australijoje ir Velingtono Naujojoje Zelandijoje.
2010-aisiais tuomet dar tik pradedantis choreografas šmaikščiai (tarsi kaktuso dygliais) baksnojo publikai, ragindamas ją susimąstyti apie šiuolaikinį šokį kaip apie „aukštojo meno“ formą, apie kritiko vaidmenį ir neretai pasipūtėlišką kritikų retoriką. Parodijuodamas šio „aukštojo meno“ kraštutines apraiškas, A. Ekmanas su meile ir kandžiu humoru dekonstravo tai, kas jam puikiai pažįstamoje šiuolaikinio šokio terpėje atrodė dirbtina ar snobiška. Spektaklyje šokėjai išdėstyti ant kvadratinių pakylų – tarsi įkalinti baltuose kvadratuose. Jų tūžmingą, ritmišką judėjimą (choreografas yra minėjęs, kad šį vaizdinį įkvėpė jo matyti Tibeto vienuoliai, atliekantys ritualą lyg triukšmingus jogos pratimus) lydi styginių kvarteto gyvai scenoje atliekama muzika bei iš įrašo sklindantys ironiški komentarai. Šokėjai įnirtingai stengiasi ištrūkti iš savo neregimo kalėjimo ir galiausiai kiekvienas įgyja po kaktusą. Bet ką visa tai reiškia?
Jeigu tai būtų absurdo teatro pjesė ar dadaistinio meno ready-made objektų paroda, galėtume sakyti, kad kaktusai kartais yra tiesiog kaktusai. Arba kad tai yra meno objektas kaip metafora. Choreografas pateikė savo paaiškinimą: „Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meno kūrinius, jaučiame poreikį juos analizuoti, „suprasti“. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime juos interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. „Kaktusai“ gimė tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kiekvienas rašinys apie mano kūrybą gerokai sujaukdavo jausmus ir gadindavo nuotaiką. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Nustojau skaityti recenzijas, paskui į jas reaguoti, bet man iki šiol kelia abejonių ši žmonių sukurta sistema.“ Taip pat akivaizdu, kad scenografiją ir kostiumus savo spektakliui sukūręs choreografas dygliuotus sukulentus ir kūno spalvos kostiumus pasitelkia kaip žmogaus egzistencinio nuogumo, pažeidžiamumo, o sykiu ir atsparumo nepalankioms aplinkos sąlygoms metaforą. Kad šis egzistencializmas gali būti tiek pat rimtas, kiek juokingas, signalizuoja ne tik kaktusai, bet ir „iš dangaus“ netikėčiausiu momentu ant scenos nukritusi katės iškamša…
Šiame spektaklyje A. Ekmanas pirmąkart kūrė ir repetavo choreografiją drauge su muzikos atlikėjais: „susikūrėme ritminį žaidimą, kuriame šokėjai ritmiškai sąveikauja su styginių kvarteto muzikantais – tai ir tapo kūrinio partitūra“. Toną ir tempą šiai partitūrai užduoda styginių kvarteto gyvai atliekama improvizacija ir orkestrui aranžuotas Franzo Schuberto Styginių kvarteto d-moll (žinomo pavadinimu „Mirtis ir mergelė“) finalas Presto. Spektaklio metu taip pat skamba ištraukos iš Josepho Haydno ir Ludwigo van Beethoveno kūrinių ir „užkadrinio balso“ sakomi Spenserio Theberge‘o tekstai. Galime numanyti, jog jis įgarsina kritiko vidinį balsą: jis kalbasi su savimi, formuluodamas frazes savo būsimai recenzijai. Choreografas rėžia tiesiai šviesiai: „Tie nesibaigiantys tauzalai apie meną-šmeną – štai apie ką visa tai. Mes tik norėjome pasijuokti iš tų, kurie manosi esą truputį geresni už kitus.“
APDOVANOJIMAI
„Padėkos kaukė“ (2024-03-25, Klaipėda) Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliui „Sapnai ir kaktusai“ (Metų spektaklis)
„Pagauk bangą“ (2024-03-26, Klaipėda) KVMT Pastatymų tarnybai ir Baleto tarnybai už sudėtingą kūrybinio proceso pradžios organizavimą ir techninių sprendimų spektrą (Metų šlovės iššūkis); Annai Chekmarovai už solinius vaidmenis (Metų baleto solistė); Yanui Malaki už solinius vaidmenis (Metų baleto solistas)
„Auksinis scenos kryžius“ (2024-03-27, Klaipėda) Yanui Malaki už solinius vaidmenis spektaklyje „Sapnai ir kaktusai“ (nominacija „Baleto solistė/solistas“)
ŽAGSULYS (Hiccup)
Kaskart kurdamas choreografiją pradedu nuo kažkokio atspirties taško, įkvepiančios idėjos ar impulso. Sukurti „Žagsulį“ paskatino tai, ką galėtume apibūdinti žodžiu superego – psichoanalizėje vartojama sąvoka. Kaip bepavadintume, mus nuolatos lydi pojūtis, kad kažkas, glūdintis giliai kiekvieno mūsų viduje, nuolat kužda, kas teisinga, o kas ne. Taisyklių ir elgesio modelių reguliuojamame pasaulyje šis jausmas kyla veik nevalingai – lyg žagsulys.
Robert Bondara
8m68
„8m68“ esmė yra santykiai tarp šokėjų. Kūrinio varomoji jėga – tai trauka arba atstūmimas, kitų valdymas arba paklusimas kito valiai. Įkvėpimo šaltiniu šiai iš pažiūros abstrakčiai choreografijai tapo kasdienės patirtys ir tarpasmeniniai santykiai, išversti į judesių ir formų kalbą. Judėdami pagal Amono Tobino muziką šokėjų kūnai kuria energija ir emocijomis trykštantį peizažą, užklotą baltu sniegu…
Robert Bondara
KAKTUSAI (Cacti)
Šis kūrinys yra apie tai, kaip mes suvokiame meną, jaučiame poreikį jį analizuoti, „suprasti“. Daugelis mano bičiulių yra pripažinę, kad iš tiesų nesupranta šiuolaikinio meno, ir dėl to jaučia, jog tai – ne jiems. Esu įsitikinęs, jog nėra vieno teisingo būdo – kiekvienas galime meną interpretuoti ir patirti kaip kam patinka. Galbūt jis kartais sukelia tik jausmą, kurio negalì paaiškinti, o sykiais tampa labai aišku, kokia žinia užkoduota meno kūrinyje.
„Kaktusuose“ kalbu apie meno kritiką. Spektaklis buvo sukurtas tuo mano gyvenimo laikotarpiu, kai kaskart labai susikrimsdavau, perskaitęs eilinį rašinį apie mano kūrybą. Man atrodė neteisinga, kad kažkas prisėda, parašo ir tarsi už visus nusprendžia, apie ką yra vienas ar kitas mano kūrinys. Paskui nustojau skaityti recenzijas, bet man iki šiol kelia abejonių ši neteisinga žmonių sukurta sistema.
Kurdamas „Kaktusus“ turėjau galimybę dirbti repeticijų salėje drauge su muzikantais, man tai buvo nauja. Su styginių kvartetu susikūrėme savotišką ritminį žaidimą, kuriame jie sąveikavo su šokėjais – tai ir tapo kūrinio partitūra. „Kaktusai“ – ypatingo susitelkimo iš šokėjų ir muzikantų reikalaujantis kūrinys, ir dėl to jį nepaprastai įdomu stebėti. Visada žavėjausi tuo, ką sugeba žmonės, pasiekę aukščiausios koncentracijos būseną arba atsidūrę kritinėse situacijose.
„Kaktusai“ neabejotinai yra vienas tų kūrinių, kuriems visada jausiu tam tikrą simpatiją. Labai sudėtinga sukurti spektaklį, kuris atrodytų išbaigtas nuo pradžios iki pabaigos ir jame nieko nebesinorėtų keisti. Manau, kad „Kaktusuose“ sugebėjome taip sudėlioti visą dėlionę, kad iš tiesų ėmė atrodyti, jog spektaklis yra „baigtas“.
Alexander Ekman
Atsparūs laikui „Kaktusai“, jau matyti „Sapnai“ ir daugiau…
Sapnai ir „Kaktusai“ Klaipėdoje: šokio meistrų potėpiai braižė smagų emocijų peizažą
Bondara ir Ekmanas Klaipėdoje
